Religija ir Vakarai

Spausdinimo versija

Peter Berger

Prieš porą metų pusryčiavau Ostino viešbutyje, Teksaso valstijoje. Prie gretimo staliuko sėdėjo vidutinio amžiaus vyrai ir skaitė laikraščius. Vienas pakėlęs akis tarė: „Situacija Vidurio Rytuose iš tikrųjų kaista. Bet juk taip ir parašyta Biblijoje“. Kiek vėliau sekmadienio rytą buvau Londone. Pamaniau, jog būtų puiku dalyvauti rytmetinėse anglikonų pamaldose. Nutariau paklausti durininko, o paklausęs dar pridūriau, jog ieškau vienos iš Anglijos parapijų bažnyčios.

Pastarasis pažvelgęs bereikšmiu žvilgsniu paklausė, ar tai kažkokia Katalikų Bažnyčios atmaina. Buvo akivaizdu, jog šis jaunasis anglas nevaikšto į bažnyčią, bet mane ypač pribloškė tai, kad jis nežinojo savo šalies Bažnyčios, kuriai vadovauja karalienė Elžbieta II.

Anot sekuliarizacijos teorijos, modernybė skatina religijos nuosmukį. Dauguma sociologų teigia, jog ši teorija yra empiriškai neteisinga: ji negali paaiškinti Amerikos ir Europos skirtumų. Vargu ar galime teigti, kad Belgija yra modernesnė nei Jungtinės Amerikos Valstijos. Europietis, keliaujantis po Indiją, be abejonės, atras daug daugiau egzotikos bei religijos ten nei Amerikoje, tačiau ir amerikiečių religingumas gali nustebinti.

Pažįstamas vokiečių profesorius neseniai dėstė viename Teksaso universitete. Ten jis jautėsi lyg namuose iki vieno sekmadienio ryto, kai išsinuomojęs mašiną pateko į milžinišką automobilių spūstį Ostino senamiestyje. Tai jį tiesiog siutino, bet tik kol paaiškėjo priežastis – galybė žmonių keliavo į bažnyčią. Profesorius įsijungė radiją, o ten beveik visos stotys transliavo pamaldas. Keistokas patyrimas Teksase.

Išimtys visuomet skatina intelektinį smalsumą. Jau ne kartą buvo rašyta, jog religija yra viena amerikietiško išskirtinumo dalių. Bet ne tik Amerikoje pastebimas religinių judėjimų proveržis. Būtent Europa yra tikroji išimtis. Viena įdomiausių šiandienės religijotyros temų - Europos sekuliarizacija (dažnai nagrinėjama pabrėžiant Amerikos ir Europos skirtumą).

Panašu, jog ir katalikai, ir protestantai Europoje turi problemų. Bažnyčios tapo mažiau lankomos, trūksta dvasininkų, pablogėjo finansinė padėtis. Be to, Bažnyčia neteko svarbos visuomeniniame gyvenime. Centrinė ir Vakarų Europa tapo labiausiai sekuliarizacijos paliestos pasaulyje. Tai europietiška kasdienybė, kuriai apibūdinti, atrodo, visai tinka eurosekuliarizacijos terminas. Prasidėjęs šiaurinėje kontinento dalyje, šis fenomenas gana greit išplito. Būtent taip nutiko Italijoje po Antrojo Pasaulinio karo bei Ispanijoje žlugus Franko režimui. Drįstu spėti, jog sekuliarizacijos lygis šalyje yra tolygus integracijai į Europą. Taigi integracija reiškia ne tik europaketo perėmimą, bet ir eurosekuliarizaciją. Šis fenomenas jau gana ryškus Airijoje ir Lenkijoje. Vargu ar ir Rytų Ortodoksų Bažnyčia sugebės apsisaugoti nuo šio kultūrinio fenomeno skverbimosi. (Graikija yra puikus pavyzdys, o Rumunija ir Bulgarija tai išgyvena šiuo metu.) Jei mano spėjimas teisingas, paaiškėja ir politinis siekis naująją Europą padaryti kuo panašesnę į senąją. Norėdami rasti tikrai gyvą religiją Europoje, turėtume pažvelgti kiek labiau į rytus. Būtent ten pastebimas Ortodoksų Bažnyčios atgimimas. Bet tai jau kita istorija.

Europos politika vengia religinio prieskonio retorikoje bei nėra apimta evangelinio protestantizmo, kurie yra svarbūs Amerikoje. Savarankiškas tiesmukiško Biblijos traktavimo modelis - taip skamba perdėtai supaprastintas europietiškasis evangelikalizmo stereotipas. Evangelikalizmas Jungtinėje Karalystėje tradiciškai sietinas su kairiųjų socialinėmis reformomis, tad britams suvokti pastarąjį amerikietiškąjį modelį, tiesiogiai nesutampantį net ir su dešiniųjų politinėmis pažiūromis, ypač sunku. Nereikėtų pamiršti, jog būtent per Džimio Karterio (Jimmy Carter) rinkimų kampaniją naujai atgimusi krikščionybė pirmąkart pritraukė tokį žiniasklaidos dėmesį

Skirtumų tarp Amerikos ir Europos buvo ir bus, tik nereikėtų pernelyg pasitikėti apklausų duomenimis. Amerikiečiai gali perdėti savo religingumą, lygiai taip kaip europiečiai sekuliarizmą. Puikiu pavyzdžiu galėtume pasitelkti vieno sociologo visai neseniai atliktą tyrimą, kuriame jis lygino mašinų skaičių prie bažnyčios esančioje stovėjimo aikštelėje ir apklausų duomenis. Paaiškėjo, jog mašinų buvo kur kas mažiau, nei rodė apklausos. Bet būna ir atvirkščiai. Kai Baltijos jūroje nuskendo keltas „Estonia“, nusinešęs daugybę švedų gyvybių, Švedijos bažnyčios buvo tiesiog apipiltos paminėjimo Mišių prašymais. Be to, religinės Amerikos ir sekuliarizuotos Europos vaizdinys ignoruoja vidinius pačios Amerikos skirtumus. Centrinė ir pietinė dalys yra religingesnės nei pakrantės. Jau nuo XX a. vidurio Amerikos kultūriniam elitui priklauso labai sekuliarizuota inteligentija. Daug paprasčiau suprasti Amerikos politiką nuo 1963 metų (tada įsigaliojo Aukščiausiojo Teismo nutartis dėl maldos valstybinėse mokyklose), jei matysime ją kaip kovą tarp sekuliarizmo ir religijos propaguotojų.

Išryškinama priešprieša tarp dievobaimingų amerikiečių respublikonų (red-state citizens), kovojančių už tikėjimą ir šalį, bei demokratiniais principais besiremiančių (coastal blue-state citizens) pakrančių piliečių kartu su pokrikščioniškaisiais europiečiais. Tik dažnai pamirštama pliuralizmo įtaka, bendra abiem kontinentams.

Religinė rinka

Visų pirma turbūt reikėtų paminėti bendrą sekuliarią Vakarų europiečių bei amerikiečių religinių pasirinkimų kiltį – modernybę. Pastaroji ne tik nėra sekuliarizacijos katalizatorius, bet tiesia kelius pliuralizmui, kuris gali paaiškinti abi religines sferas.

Istorijos tėkmėje dauguma žmonijos gyveno bendruomenėse, pasižyminčiose įsitikinimų bei vertybių vienybe. Modernybė naikina šią vienybę, kadangi vyksta migracija ir urbanizacija (susimaišo žmonės, turintys skirtingas pažiūras ir vertybes), šviečiama visuomenė, tada atsiveria keliai, nepasiekiami priešmodernioje visuomenėje, ir ypač su masinės komunikacijos pagalba. Nors šis procesas gyvuoja jau keletą šimtmečių, globalizacija jį labai paspartino. Šiandieniame pasaulyje sunku rasti pliuralizmo nepaliestų sričių. Deja, religija nėra išimtis.

Pliuralizmas religiją pakeitė tiek instituciškai, tiek žmonių sąmonėje (tai pastebima ir Šiaurės Amerikos, ir Europos regionuose). Dauguma religinių institucijų, turėjusių monopolį, dabar yra priverstos konkuruoti. Dėl to atsiranda religinė rinka, kurioje asmuo ne tik gali, bet ir privalo rinktis. Vadinasi, religija nebėra savaime suprantamas dalykas. Ji tapo apsisprendimo objektu.

Greta egzistuojant keletui religinių bendruomenių, kurių teises gina įstatymai, religinė rinka tik stiprėja. Nors Amerika šiuo atveju turi istorinį pranašumą, pliuralistinė dinamika pradeda plisti net ir vieną tikėjimą išpažįstančiose bendruomenėse bei šalyse. Pavyzdžiui, katalikybė netenka stiprybės katalikiškoje Prancūzijoje, o anglikonybė praranda įtaką paprastų žmonių gyvenime net pačioje Anglijoje. Abiejuose kraštuose egzistuoja religinė rinka, kupina pasirinkimo įvairovės, kurią pliuralizmas dar praplėtė, bet daugumos pasirinkimas vis dar išlieka dominuojantis. Religinio pasirinkimo terminas, kilęs vartotojiškos ekonomikos terpėje, šiuo metu yra gan plačiai vartojamas ir Amerikoje, ir žemyne.

Kadangi priklausymas tam tikram tikėjimui nebėra savaime suprantamas dalykas, kiekvienas individas yra priverstas rinktis: sekuliarizmą ar religiją. Europiečiai labiau linksta sekuliarizmo, amerikiečiai - tikėjimo link. Bet net ir patys konservatyviausi religijos šalininkai pasilieka galimybę pakeisti savo apsisprendimą.

Daugumą žmonių tenkina religinės rinkos siūlomos galimybės. Abiejų žemynų sociologai pastebėjo šį fenomeną. D.Hervieu–Leger, daugiausia dirbusi su Prancūzijoje gautais duomenimis, vartoja „bricollage“ terminą, taip išvesdama paralelę tarp Lego kaladėlėmis žaidžiančio vaiko ir besirenkančio asmens. R. Wuthnow, daugiausia dirbęs su amerikietiška medžiaga, vadina fenomeną religijų durstiniu. Atsiranda skirtumas. Europiečių žaidimas nėra organizuotas (jie nekuria religinių institucijų, kurios atstov autų tam tikroms jų dėlionės dalims), o amerikiečiai yra linkę burtis į (kad ir naujas) grupes. Kitaip nei komplikuotos teisinės daugumos Europos valstybių procedūros, neapmokestinamas įregistravimas palengvina religinių grupių formavimąsi Amerikoje.

Pastaraisiais metais abiejuose žemynuose pastebimas domėjimosi dvasingumu augimas. Dažnai girdimas nevienareikšmis pasakymas: „Aš nesu religingas, bet man rūpi dvasiniai dalykai“. Gana dažnai jis nurodo kažkokį Naujųjų amžių tikėjimo išpažinimą. Tokie žmonės neretai tiki begaline asmenine bei kosmine realybe, pasiekiama gilių meditacijų metu, atrandant savyje vaiką. Bet gali būti, jog tas žmogus tiesiog negali savęs atrasti nė vienoje egzistuojančioje bažnyčioje ar religinėje tradicijoje. Toks pasirinkimas, kuriam nereikia jokių finansinių ar savanoriškų įsipareigojimų, tampa gana patrauklus. Britų sociologė G. Davie tai įvardijo „tikėjimu be priklausomybės“. Atrodytų pagrįsta teigti, jog tikėjimas be priklausomybės yra populiaresnis demokratiškose (blue states) nei respublikonų (red state) valstijose. Juk net automobilių spūsčių sekmadienio rytą Masačiusetse yra kur kas mažiau nei Teksase, o Bostone galėtume rasti stulbinamai daug meditacijos bei alternatyvios medicinos centrų, pasirengusių išgydyti visus žinomus ir įsivaizduojamus sutrikimus.

Kiek labiau Amerikoje yra paplitęs dar vienas fenomenas – priklausymas neišpažįstant tikėjimo (belonging without believing). Sociologas J. Casanova bandė paaiškinti tikėjimo svarbą labai sekuliarizuotose šalyse. Pavyzdžiui, Vokietijoje nebėra valstybinių bažnyčių – egzistuoja visiška tikėjimo laisvė, tačiau šiokių tokių privilegijų turi viešojo įstatymo vardu registruotos religinės institucijos. Viena iš tokių privilegijų – vadinamasis bažnyčios mokestis, sudarantis iki 8 procentų asmens įplaukų. Jis nėra privalomas. Pakanka pareikšti, jog nepriklausai jokiai religinei bendruomenei ir sutaupysi nemažai pinigų. Stebina ypač vakarinės šalies dalies pasirinkimas mokėti šį mokestį. Tokio keistoko reiškinio priežastys pačios įvairiausios: vieniems Bažnyčios parama gali būti reikalinga ateityje, kiti nori, kad Bažnyčia moraliai auklėtų jų vaikus, tretieji mato Bažnyčią kaip visuomenės moralės normų pagrindą. Davie turi kitą vykusį terminą – netiesioginė religija. Tai reiškia, jog vengiama asmeninio dalyvavimo bažnytinėje veikloje, tačiau siekiama būti tos bendruomenės dalimi (toks požiūris retokas Amerikoje). Galbūt akivaizdūs mokesčiais finansuojamų socialinių paslaugų finansiniai sunkumai skatina žmones noriai padėti.

Religinė modernybė?

Svarbu supratimas. Iš tikrųjų socialinei realybei didelės įtakos turi suvokimas ir informacijos priėmimas. Juk modernizacija nebūtinai kenkia religijai (jei taip būtų, neišvengiamai kiltų nuolatiniai konfliktai.) O kadangi intelektualai mums parodo, kokią tikrovę mes turim matyti, lyginant modernybės ir religijos kryptingumą abiejose Atlanto pusėse svarbu nepamiršti varijuojančios šviesuolių įtakos.

Daugybės šiuolaikinių šviesių protų idėjų pagrindas – klausimai pirmąkart kelti dar Apšvietos laikotarpiu. Istorikė G. Himmelfarb savo naujausioje knygoje „Keliai modernybės link“ (The Roads to Modernity) išskiria tris Apšvietos tipus: britiškąjį (Anglijoje ir Škotijoje), prancūziškąjį bei amerikietiškąjį. Tarp pastarųjų dviejų esti didžiausias kontrastas. (Nors tikėjimo požiūriu Apšvieta Anglijoje buvo labai panaši į amerikietiškąją, artimas valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas palengvino sekuliarizacijos plitimą.) Apšvieta Prancūzijoje buvo antiklerikalinio kartais net atvirai antikrikščioniško pobūdžio. Katalikybė - senojo nemėgstamo režimo palikimas, tad antipatijos smogė dviguba jėga. Žymusis Voltero šūkis „sunaikinti gėdą tolygu sunaikinti Katalikų Bažnyčios egzistavimą“ apibūdina pagrindinį Prancūzijos revoliucijos siekį. Nors tikslas nebuvo pasiektas, kilo daugiau nei šimtmetį gyvavusi kova tarp dviejų Prancūzijos idėjų: vienos katalikiškos ir konservatyvios, kitos progresyvios ir antiklerikalinės. (Pastaroji įgijo svarų pranašumą paskelbus 1905 metų teisės aktą.) Atsiradusi takoskyra gerokai skyrėsi nuo Amerikos Konstitucijoje esančio draudimo įtvirtinti religiją. Prancūzams tai reiškė respubliką be religinio simbolizmo (laicite). Šis kiek utopinis idealas, siekęs perimti visą Bažnyčios turėtą ideologinį monopolį, paveikė ne tik kontinentinę Europos dalį, bet ir Lotynų Ameriką.

Visai kas kita yra amerikietiškoji Apšvieta. Himmelfarb žodžiais tariant, amerikietiškasis atvejis propagavo laisvės politiką (kaip priešpriešą pateikiant prancūziškąją priežastinę ideologiją). Kadangi beveik nebuvo dvasininkijos, aktyvūs Amerikos Apšvietos visuomenės veikėjai bei politikai nebuvo nei antiklerikaliai, nei antikrikščioniškai nusiteikę. Dažniausiai jie tebuvo truputėlį deistiški. Nekilo noro nuversti senąjį režimą ar keikti valstybinę Bažnyčią, tad XVIII a. Amerikoje šiuo požiūriu nesklandė antagonistinės nuotaikos. Suprantama, kad tokia situacija nebuvo sekuliarizacijos legitimacijos priežastis. (Tik XX a. viduryje federalinių teismų nutartyse pradėjo vyrauti prancūziškoji priežastinė ideologija.)

Remdamiesi prancūziškuoju požiūriu, Europos intelektualai sukūrė stipriai sekuliarizuotą „aukštąją kultūrą“ (high culture), kuri pasitarnavo kaip savirealizacijos idėja. Vis daugiau žmonių bando atkartoti inteligentijos kultūrinio idealo modelį. Taigi šiuo metu žengti koja kojon su mada reiškia būti sekuliarizmo šalininku. Taip dar nenutiko Amerikoje. Bent kol kas. Amerikiečių inteligentijos europeizacijos pradžia datuojama 1950-iaisiais, o nuo 1960-ųjų iki 1970-ųjų pradžios ji tapo ypač stipri. Šiuo metu inteligentiją pasiekia geriausiu atveju paviršutiniškas tikėjimo suvokimas. Pastaraisiais dešimtmečiais ši inteligentija turėjo susidurti ne tik su stipria populiariąja opozicija, bet ir elito sekuliarizmu. (Klausimą, kokiais būdais Amerikos inteligentija europeizavosi, reikėtų palikti istorikams. Bendrais bruožais galima būtų pažymėti, kad, nors ir turėjo istorinės patirties bei laisvą religijos rinką, Amerika neįgijo imuniteto prieš sekuliarizaciją.)

Pilietinė visuomenė ir religija

Norint suprasti tarpžemyninius religinius skirtumus, būtina susipažinti su švietimo sistemos organizavimu. Didžiojoje dalyje Europos valstybių edukacinė sistema yra pavaldi centralizuotai šalies valdžiai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje visa švietimo programos kontrolė koncentruota Paryžiaus švietimo ministerijoje, o visi mokytojai (corps of teachers) prieš išbarstant juos po šalį turi būti apmokyti valstybinėse institucijose. Kai pagrindinis, o vėliau ir vidurinis išsilavinimas tapo privalomi, mokytojai įgijo neribotą valdžią diegti vaikams sekuliarizmo idėjas. Jei šalimais neatsirasdavo kokia nors bažnyčia, tėvai buvo bejėgiai kovoti su susidariusia padėtimi.

Amerikoje dar visai neseniai švietimo sistema rūpinosi vietinė valdžia. Jei tėvams nepatikdavo mokytojo ugdymo pobūdis, pastarasis galėjo būt greitai atleistas. Nors išaugusi valstybės valdžia kartu su mokytojų organizacijomis tai kiek pakeitė, vietos valdžia vis dar kontroliuoja daugumą pagrindinių ir vidurinių Amerikos mokyklų. Tikroji švietimo sistemos įtaka sekuliarizacijai Amerikoje prasidėjo daug anksčiau. Veikiausiai XIX a. ir XX a. pr. sąlygojo šiuos pokyčius abiejuose žemynuose. Centralizuota europietiškoji sistema padėjo atskirti religiją nuo visuomeninio gyvenimo; decentralizuota (ipso facto demokratiškesnė) amerikietiška sistema leido patenkinti religingų tėvų poreikius.

Dominuojanti valstybinių bažnyčių valdžia sukėlė sekuliarizmo kupiną politiką. Tai visų pirma pasireiškė įvairių kairiųjų idėjas propaguojančių politinių partijų bei darbo organizacijų skaičiaus augimu. Šios grupės aiškiai pasisako prieš sąjungą su aukščiausiąja valdžia ir bažnyčia. Tokių analogų Amerikos istorijoje tikrai nerasime.

Austriją galime laikyti viena puikiausių europietiškojo fenomeno atstovių: socialdemokratiškieji kairieji sukūrė visą antiklerikalinę ir iš tikrųjų antikrikščionišką subkultūrą nuo darželio iki senelių namų. Nors buvo pakankamai protestantiškų analogų, stipriausia kova tar p sekuliarizacijos idėjomis trykštančių kairiųjų bei tikinčiųjų dešiniųjų buvo stipriausia katalikiškose Europos šalyse. Tik po Antrojo pasaulinio karo išryškėjo sekuliarizacijos pasekmės, kurias juto ne tik dešinieji, bet ir kairieji. Kairiųjų nuosmukiui sutapus su bažnyčios nuosmukiu, žala jau buvo akivaizdi.

Įdomu, kad konservatyviosios religijos politizaciją sutrukdė 1963 metų Aukščiausiojo Teismo nutartis, draudžianti maldą valstybinėse mokymo įstaigose. Daugeliui žmonių tuomet atrodė, jog valstybinės mokyklos taps sekuliarizacijos institucijomis. Juk jų tikėjimą suvaržė svarbiausia visuomeninė institucija. Vėliau kilo religinių neramumų. Nesvarbu, ar mes tikintys, ar ne, kai kultūrinis elitas bando įpiršti savą požiūrį visuomenei, tai tampa akivaizdžiu neteisybės įteisinimu. Nėra tikslių duomenų, ar šis elitas prasiskverbė į pagrindines ir vidurines mokyklas, bet įtaka universiteto gyvenimui jau yra akivaizdi.

Modernybės avangardas

Anot T. Parsons, Amerika ir Europa yra Vakarų modernybės avangardinės visuomenės (vanguard societies). Tarpkultūriniai skirtumai rodo, kad nėra vienos modernybės paradigmos, kuri labai svarbi nevakarietiškoms visuomenėms, siekiančioms modernizacijos. S. Eisenstadt puikiai aprašė įvairialypes modernybes (alternate modernities). Islamo pasaulyje ir Indijoje juk labai svarbu parodyti, kad modernybė gali atkeliauti tiek sekuliarizacijos, tiek tikėjimo keliu. Pastarojo laiko diskursas dėl islamo vietos Irako konstitucijoje yra puikus kitokio modernios demokratijos įgyvendinimo pavyzdys. Viena šalis pasisako dėl griežto valstybės neutralumo tikėjimo klausimais, palikdami juos asmeniniam apsisprendimui (prancūziškasis modelis). Kiti, nors atmeta valstybinę prievolę religijos klausimais ir gerbia mažumų teises, teigia vienos religinės tradicijos pranašumą (tokio modelio, labai primenančio konservatyviųjų krikščionių požiūrį Amerikoje, laikosi valdžioje esantys šiitai). Irakas nėra vienintelė vieta, kelianti panašių klausimų Islamo pasaulyje.

Net ir liaupsinamai Amerikos viešajai diplomatijai būtų sunkoka paaiškinti, kaip galima suderinti valstybės ir bažnyčios atskyrimą su gyvuojančiomis tikėjimo apraiškomis visuomeniniame gyvenime (tai labai svarbu nevakarietiškoms visuomenėms). Musulmonų pasaulyje, kaip ir kitose nevakarietiškose visuomenėse, egzistuoja daug grupių, kurios norėtų tam tikro religinio judėjimo viršenybės, tačiau europietiškoji patirtis ginčija siekį tokiu būdu užtikrinti tikėjimo vaidmenį visuomenėje. Kur tik egzistuoja glaudus religijos ir valstybės ryšys, nepakantumas pastarajai gimdo nepakantumą tikėjimui, tačiau, A. de Tocqueville pastebėjimu XIX a., bažnyčios ir valstybės atskirtis kuriant Amerikos Respubliką leido tikėjimui suklestėti.

Kas laukia ateityje? Teoriškai nesunku įsivaizduoti dramatiškus pasikeitimus religijos padėties klausimu viename ar net abiejuose žemynuose. Istorijoje daug netikėtų pokyčių. Net ir turėdamas visą moderniausią įrangą, šių laikų mokslininkas, patekęs į XVI a. aplinką, vargu ar galėtų nuspėti visai nesenus religijos pokyčius. Viena galime teigti tvirtai – nėra jokių empirinių indikacijų, jog Europa tampa religingesnė ar Amerikos tikėjimas silpsta. Tiesa, daugybės musulmonų nenoras žaisti pagal laicite taisykles gali grėsti reformomis ar net sugrįžimu prie krikščioniškųjų ištakų, kaip vienos iš neatsiejamų europietiškųjų vertybių, tačiau scenarijų gali būti galybė.

Žmonių idėjos ir veiksmai keičia socialinį kryptingumą. Modernybė nėra gamtos kūrinys. Ją kuria žmonių mąstymo ir veiksmų pobūdis. Iš anksto tikrai nėra nulemta modernioms visuomenėms tapti sekuliarioms. Tai priklauso nuo žmogiškųjų veiksnių: sąmoningo individų pasirinkimo, kartais nuo jų apsisprendimo pasekmių ar kovos dėl valdžios. Amerika, Europa ar Vidurio Rytai – visi turi apsispręsti dėl religijos vaidmens visuomenėje ir valstybėje. Dėl to labai svarbu suprasti ir apsvarstyti visas įmanomas galimybes.

Pagal "National Interest", Summer 2005, issue 80 parengė Rasuolė Baleišaitė
Šaltinis: Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: 

Komentuoti