|
Danijos, kaip ir kitų Šiaurės Europos šalių, visuomenė istoriškai yra homogeniška. Taip pat, kaip ir gretimose valstybėse, tokia padėtis pastaruoju metu kinta, į Daniją atvykstant vis daugiau imigrantų iš vadinamųjų „Globaliųjų Pietų“.
Kai kurių imigrantų religinis užsidegimas sujudino „santūrumu garsėjančius“ danus. Bet jei manote, kad dabar paskaitysite „dar vieną pasakojimą apie musulmonus Europoje“, spėkite iš naujo. Ne taip seniai dienraštis „The Washington Post“ rašė apie tai, kokį poveikį danams daro krikščionys, į šią šalį atvykę iš Afrikos, Azijos bei Lotynų Amerikos. Imigrantai Danijoje įkūrė daugiau nei 150 bažnyčių. Šios bažnyčios tarnauja ne vien užsienyje gimusiems Danijos gyventojams, bet vis dažniau ir patiems danams. Liuteronų vyskupas Karstenas Nissenas krikščionių imigrantų bažnyčias pavadino „dovana mūsų Danijos ev. liuteronų bažnyčiai“. Ši dovana danams padedanti suvokti, kaip krikščionims derėtų gyventi. Pasak Bess Serner-Pedersen, kuri vadovauja Alfa kursams Danijoje (šie kursai skirti įvairaus amžiaus žmonėms supažindinti su krikščionybės pagrindais), šios imigrantų bažnyčios Danijai iš tiesų reikalingos, „nes jos neša žinią, kurią mes esame užmiršę“. Tai, kas vyksta Danijoje, yra tik menka didesnės tendencijos dalis. Nigerijos, Ganos, Pietų Korėjos, Filipinų ir panašių valstybių bažnyčios į Europą siunčia tūkstančius misionierių, kurie įkuria bažnytines bendruomenes namuose, kontorose ar šalia gatvės esančiose parduotuvių salėse. Afrikos anglikonų vyskupai susisiekia su konservatyviomis Amerikos anglikonų parapijomis, kurios atsiskyrė nuo apostatiškos episkopalinės bažnyčios. Phillipas Jenkinsas visiškai nesistebi šitokia raida. Pensilvanijos Valstijos universiteto istorijos profesorius Jenkinsas rašo kroniką apie, kaip jis pats vadina, „Tolesnės Krikščionijos“ („The Next Christendom“), iškilimą. Savo veikale „Nauji krikščionybės veidai – tikėjimas Biblija Globaliuosiuose Pietuose“ („The New Faces of Christianity: Believing the Bible in the Global South“) jis pažymi, kad šiandien 60 procentų iš maždaug dviejų milijardų pasaulio krikščionių gyvena Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Prognozuojama, kad iki 2050 m. krikščionių pasaulyje bus trys milijardai, iš jų 75 procentai gyvens vadinamuosiuose „Globaliuosiuose Pietuose“. Tačiau skaičiai tikrovę nusako tik iš dalies. Šie Pietų krikščionys daug tvirčiau tiki Šventojo Rašto autoritetu nei jų vakariečiai bendratikiai. Vienas Kenijos anglikonų vyskupas, kalbėdamas apie vakariečius, yra pasakęs: „Mes Bibliją suvokiame kitaip nei jie. Esame dvi skirtingos bažnyčios“. Šitoks įsitikinimas Biblijos autoritetu skatina energingą tikėjimą ir karštą troškimą juo dalytis. Būtent to šiandien desperatiškai stinga europiečiams ir amerikiečiams. Tai žada ir krikščionybės pokyčius. Ir ne vien Globaliuosiuose Pietuose. Anot Jenkinso, „krikščioniškojo pasaulio svorio centrui slenkant vis piečiau, Globaliuosiuose Pietuose vyraujančios konservatyvios tradicijos tampa dar svarbesnės“. Ryškiausias pavyzdys – tai, kas dabar vyksta su Anglikonų bendrija. Afrikiečiai joje jau dominuoja ne vien statistiškai, jie apibrėžia ir teologinę šios bažnyčios darbotvarkę. Drauge su kitais nevakariečiais anglikonų vyskupais jie stengiasi paversti „dvi skirtingas bažnyčias“ viena, kuri tvirtai remtųsi Biblija. Panašus procesas vyksta ir metodistų sluoksniuose. Johnas Updike‘as yra pasakęs: „Nemanau, kad Dievas itin reiškiasi Švedijoje. Dievas laikosi arčiau pusiaujo“. Ne taip svarbu, ar kalbėdamas apie Švediją (ar, pvz., Daniją) Updike‘as buvo teisus ar ne, tačiau vieno dalyko jis nenumatė – kad Dievas pusiaują priartins prie jų ir šitokiu būdu Vakarams primins tai, apie ką jie yra pamiršę. „BreakPoint“, parengė Kęstutis Pulokas Bernardinai.lt |
