|
Šį pavasarį Seimas vienbalsiai grąžino Vyriausybei tobulinti naują Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo redakciją. Šios redakcijos svarstymai gali įeiti į istoriją kaip vienas ilgiausiai svarstytų dokumentų. Įstatymo projektas Seimui buvo pateiktas dar 2002 metų spalį. Jį pateikė Vyriausybė, prieš tai gerą pusmetį jį derinusi specialiai sukurtoje darbo grupėje, kuri konsultavosi taip pat ir su didžiausių Lietuvoje religinių bendrijų atstovais.
Įstatymo projektas buvo apsvarstytas komitetuose, išsakyta radikaliai skirtingų pastabų ir... trejus metus atgulė stalčiuose. 2006 metais Teisingumo ministerijai pavyko paraginti Seimo vadovybę prisiminti šį įstatymą. Tačiau tik tam, kad jis būtų grąžintas tobulinti. Apie tai, kodėl Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo pataisos sukelia tiek aistrų, ir apskritai apie teisinį religijos ir valstybės santykio reguliavimą Lietuvoje kalbiname Teisingumo ministerijos Religijų reikalų tarnybos vedėją Donatą Glodenį. 1995-aisiais, po ilgų svarstymų ir derinimų, buvo priimtas Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas. 2001 metais nuspręsta, jog jį reikia tobulinti. Kodėl? Kas naujo siūloma? Pretekstas įstatymą tobulinti buvo ganėtinai paprastas: nuo 2004 m. pradžios turėjo pradėti galioti Juridinių asmenų registras, kuriame registruojami visi juridiniai asmenys, įskaitant ir religines bendruomenes. Todėl Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, kaip ir kitus įstatymus, reikėjo suderinti su naujuoju Civiliniu kodeksu, nustačiusiu naują juridinių asmenų registravimo tvarką. 2002 m. įstatymui tobulinti suburta darbo grupė nusprendė ištaisyti kai kurias įstatymo taikymo metu išryškėjusias spragas, tad įstatymas buvo taisomas iš esmės. Įstatymo projektas grąžintas tobulinti. Ar pavyko išsiaiškinti, kaip Seimo nariai įsivaizduoja jo tobulinimo kryptis? Kuo ydinga pasirodė Seimui naujoji įstatymo redakcija? Jau pati įstatymo derinimo procedūra parodė, kad įstatymas lengvai priimtas nebus. Buvo gauta labai daug prieštaringų siūlymų iš religinių bendruomenių. Dalis pasiūlymų buvo teikiami atsižvelgiant į konkrečių religinių bendruomenių veiklos specifiką, pvz., stačiatikiai norėjo, kad dvasininkams numatytos įstatymo išimtys būtų taikomos ir vienuolijų nariams, ir į juos buvo nesunku atsižvelgti. Daug sudėtingiau buvo su pasiūlymais, kurie buvo skirti koreguoti valstybės ir religinių bendrijų santykių Lietuvoje modelį. Tai – jau politiniai klausimai. Darbo grupė siekė kiek įmanoma nedidinti nuo 1995 m. jau ganėtinai smarkiai išsiskyrusių tradicinių ir kitų religinių bendruomenių teisių skirtumų, kas, derinant įstatymą, tik iš dalies pavyko. Įstatymo projektui pasiekus Seimą jau buvo aišku, kad prasidės komplikuoti svarstymai. Piliečių grupei pateikus prašymą Seimui iš projekto išbraukti kai kurias diskriminacinėmis įvardytas nuostatas, Teisės ir teisėtvarkos komitetas pripažino, kad projekto nuostata, nustatanti, jog religinė bendrija gali pretenduoti į valstybės pripažinimą tik tuo atveju, jei vienija ne mažiau kaip 0,1 proc. Lietuvos gyventojų, yra diskriminacinė. Šis kriterijus į projektą pateko kaip vienas iš tų, jau minėtų, projekto derinimo nesėkmių. Teisės ir teisėtvarkos komitetas kaip diskriminacinę įvardijo ir įstatyme numatytą galimybę valstybinėse mokyklose dėstyti tik tradicinių, o ne kitų įregistruotų religinių bendrijų tikybą – nors panaši norma galioja jau nuo 1995 m. Vėliau Seimo Žmogaus teisių komitetas ėmėsi iniciatyvos įstatymo projektą tobulinti, tačiau po kurio laiko ši idėja kažkodėl numirė. Greičiausiai tai įvyko susidūrus su vieningos nuomonės tarp religinių bendruomenių stoka. Kai 2006 m. pabaigoje teisingumo ministras ėmėsi judinti įstatymo projekto klausimą pokalbiuose su Seimo komitetais ir Seimo pirmininku, kosmetiškai ar net rimčiau jį taisyti Seimo komitetuose jau buvo per vėlu. Teisinis religinių bendruomenių veiklos reglamentavimas jau buvo nuėjęs sava kryptimi, ir kai kurias įstatymo normas reikėjo tobulinti, ir tai geriausiai galėjo atlikti jį Seimui pateikusi Vyriausybė. Kaip reikėtų tobulinti įstatymo projektą? Kada galima tikėtis išvysti naują įstatymo pataisų variantą, kuris bus pateiktas Seimui? Projektas tobulinamas įprasta tvarka: Teisingumo ministerija parengė pirminę projekto versiją ir išsiuntė ją derinti valstybės institucijoms. Kartu su projektu susipažinti ir pastabas pateikti buvo pasiūlyta ir religinėms bendrijoms. Gavus pastabų, projektas bus pataisytas ir galiausiai teikiamas Vyriausybei, kuri turėtų projektą teikti Seimui. Religinių bendrijų ir Vyriausybės įstaigų pastabos pamažu pasiekia ministeriją. Gal apie tai kalbėti dar per anksti, bet religinių bendrijų pastabos šį kartą atrodo kiek santūresnės ir siūlančios projektą patobulinti, o ne „pramušti“ savo interesus. Tai suteikia vilties, kad projektas nesukels tokios interesų grupių audros, kokia praėjusį kartą jį ir „paskandino“. Vyriausybę projektas pasieks birželio pabaigoje, tuomet jis bus paskelbtas ir Teisingumo ministerijos interneto svetainėje www.tm.lt. Prieš keletą metų trimituota apie naujų religinių bendruomenių keliamą pavojų. Prie Teisingumo ministerijos sukurta net speciali tarpžinybinė komisija, koordinuojanti skirtingų institucijų veiksmus, kad būtų išvengta pavojų, kuriuos gali sukelti naujieji religingumo ar pseudoreligingumo pavidalai. Tačiau pastaruoju metu viskas ramu. Ar situacija pasikeitė? Kai kas iš tiesų pasikeitė, tačiau greičiausiai ne pati situacija, o tik jos vertinimas. Susidaro įspūdis, kad anuo metu vertinant situaciją naujojo religingumo pavojai buvo gerokai išpučiami. Jūsų minimos komisijos darbas šiuo metu vyksta gan ramiai, - galbūt todėl, kad visuomenės šiuo metu nekrečia „sektų baimės“ karštinė. Keliami ir svarstomi skirtingoms institucijoms kylantys klausimai ir problemos, susijusios su religinių ir į jas panašių grupių veikla. Štai sausio mėnesį įvykusiame posėdyje buvo aptartos situacijos, kai, žmogui įsitraukus į religinę bendruomenę, pradeda panikuoti jo artimieji. Tokiais atvejais žmonėms „meškos paslaugą“ neretai padaro tie rašytojai apie religinius judėjimus, kurie linkę įsitraukimą į religinę bendruomenę laikyti žmogaus valios silpnumo, o ne laisvo pasirinkimo išraiška. Pvz., Rusijos „sektologas“ Aleksandras Dvorkinas knygoje „Sektos“ atsivertimą į naująsias religijas aprašo kaip katastrofišką, nuo žmogaus valios nepriklausantį įvykį. Komisija atkreipė dėmesį, kad tokie atsivertimo į naująsias religijas aprašymai yra moksliškai nepagrįsti, kita vertus, jie, vaizduodami žmogų kaip nelaisvą, lengvai valdomą būtybę, kelia iššūkį patiems pilietinės, grįstos atsakomybe, visuomenės pagrindams. Komisijos nariai manė, jog svarbu tokį savo požiūrį išsakyti viešai. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme įvardytos devynios tradicinės Lietuvos religijos. Tačiau, kiek žinau, iškilo nemažai problemų, nes kai kurios tradicinės religinės bendrijos Lietuvoje yra suskilusios. Kaip tokiu atveju sprendžiamas klausimas, kuri jų atstovauja tradicinei religijai, o kuri – ne? Realiai suskilusi yra viena tik reformatų bendrija. Šiandien yra dvi bendrijos: Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia, bei Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas. Abi jos laikomos tradicinėmis – nors tokia situacija abi ginčo pusės yra nepatenkintos, kiekviena teigia, kad tik ji atstovauja tradicinei evangelikų reformatų religinei bendrijai. Įregistruojant Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodą kaip tradicinę religinę bendriją buvo remtasi turima informacija apie Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios padėtį Lietuvoje ir po 2001 metų Biržų sinodo susikūrusios grupės veiklą. Ši religinė bendrija jau kurį laiką buvo labai susiskaldžiusi. Kai dėl šio ministerijos sprendimo Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia kreipėsi į teismą, buvo gautos specialistų išvados, patvirtinančios, kad Unitas Lithuaniae iš tiesų galima laikyti tradicine Lietuvoje religine bendrija. Teismas, beje, nustatė, kad naujajai bendrijai juridinio asmens teisės įformintos teisėtai. Kitas skilimas egzistuoja sentikių Bažnyčioje, nors šį skilimą sudėtinga pavadinti tikru bažnyčios „skilimu“. Tėra tik labai nedaug su Aukščiausiąja sentikių taryba nesutariančių tikinčiųjų ar jų grupių, taip pat – įsisenėjęs, daugiau nei 10 metų besitęsiantis bylinėjimasis teismuose, labai apsunkinantis abiejų pusių susitaikymą. Teisingumo ministerija susiduria tik su šio konflikto „paviršiumi“, tad sudėtinga tiksliai pasakyti, kas yra kaip. Atskilusios sentikių grupės nėra pripažįstamos kaip tradicinės. Tokie susiskaldymai yra skaudūs juos patiriančioms religinėms bendrijoms, tačiau valstybės institucijos tegali nustatyti, ar naujai susikūrusi religinė bendrija yra tradicinė, ir pagal tai priimti sprendimus. Užtikrinti santaiką religinės bendrijos viduje visgi negali būti laikoma valstybės pareiga. Kiek Lietuvoje veikia netradicinių religinių bendruomenių? Kurios iš jų gausiausios? Vadinamųjų „netradicinų“ religinių bendruomenių Lietuvoje įregistruota maždaug 160. Jas galima suskirstyti į apytiksliai 26 religines kryptis – turiu omeny tokias krikščioniškas konfesijas, kaip septintosios dienos adventistai, baptistai, taip pat budizmo, hinduizmo pakraipas (Tibeto budistus, Krišnos sąmonės judėjimą ir pan.). Patikimos statistikos apie religinių bendruomenių dydžius neturime. Patikimiausiais, tačiau šiek tiek pasenusiais, turėtume laikyti 2001 m. gyventojų surašymo duomenis. Anuo metu gausiausia iš netradicinių buvo Jehovos liudytojų bendrija, kuriai save priskyrė 3512 Lietuvos gyventojų. Toliau galime išvardyti Tikėjimo žodžio ir giminingas bendruomenes (2207), sekmininkų (1307), Baltų tikėjimo (Romuvos – 1270) bendruomenes, baptistų bendruomenes (1249). Kaip matome, netradicinės konfesijos nėra itin gausios Lietuvoje. Sprendžiant iš pastaraisiais metais gan vangių religinio gyvenimo pokyčių, gyventojų surašymo duomenys turbūt vis dar atspindi šiandienos Lietuvos gyventojų religinę tapatybę. Pokomunistiniuose kraštuose labai aktyvi Scientologijos bažnyčia. Tai kontroversiškai vertinamas reiškinys. Ar Lietuvoje nebūta bandymų įregistruoti scientologus kaip religinį judėjimą? Kol kas tokių bandymų nebuvo. Turimais duomenimis, viena scientologijos pasekėjų organizacija veikia Vilniuje, kita – Klaipėdoje, ir abi jos yra įregistruotos kaip asociacijos. Ar Lietuvoje egzistuoja religinė diskriminacija? Nei Žmogaus teisių stebėjimo instituto ataskaitoje, nei Europos Komisijai planuojant savaitę prieš diskriminaciją Lietuvoje apie tai nebuvo šnekama. Nemanau, kad neegzistuoja, bet jos mastus ganėtinai sudėtinga įvertinti. O ir apie kitus diskriminacijos pagrindus kalbama taip garsiai, kad religinės diskriminacijos tema nustelbiama. Iki šiol atlikti tyrimai dėl diskriminacijos beveik nepaliesdavo religijos. Tik šiais metais, kurie Europos Komisijos yra paskelbti „lygių galimybių metais“, nevyriausybinė organizacija Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras gavo minimalų finansavimą iš Lygių galimybių kontrolieriaus įstaigos tokiam tyrimui atlikti. Tyrimu bus įvertinta Lietuvos Respublikos teisinė bazė – ar ji nesudaranti prielaidų diskriminacijai, taip pat bus bent minimaliai tiriamos ir praktinės diskriminacijos apraiškos. Tad į jūsų klausimą tiksliau bus galima atsakyti rudenį, kai šio tyrimo rezultatai bus paskelbti. Kalbino Andrius Navickas Bernardinai.lt |
