|
Mano pranešimas yra skirtas ganėtinai delikačiai temai, tokiai delikačiai, kad dauguma kolegų stengiasi jos visai nepastebėti arba neįžvelgti čia jokių problemų. Prieš kurį laiką buvo išleista mano knyga „Šaukiantys akmenys. Rusijos Stačiatikių Bažnyčia ir kultūros paveldas tūkstantmečių sandūroje“. Knyga pilna teisinių formuluočių, ją rašant man atrodė svarbu dokumentais pagrįsti tam tikrų negatyvių procesų sklaidą, parodyti jų neatitikimą teisės bei kultūros normoms. Šiandien norėčiau apsistoti ties dviem vidiniais šios problemos aspektais, kurie tuo pačiu yra ir doroviniai, ir kultūrologiniai. Tuo pačiu aš sąmoningai siekiu sutelkti jūsų dėmesį į problemas, o ne į pavienius teigiamų sprendimų pavyzdžius.
9 dešimtmečio pabaigoje paleistas garsusis šūkis „cerkves Cerkvei“ nulėmė naujosios kultūrinės politikos kryptį. Kai kuriems valdininkams ir inteligentijai būdingas baimes dėl kultūros paveldo likimo visuomenė priskyrė jų nenorui dalytis teise į šių paveldo objektų naudojimą. Tačiau praėjo 15 metų ir tapo aišku, kad pats paminklų perdavimo religinėms organizacijoms faktas anaiptol nėra pagrindinė jų apsaugos problema. Religinių bendruomenių reikalų komisijos prie Rusijos Federacijos vyriausybės 2006 m. vasario 21 d. posėdyje buvo pažymėta, kad pagrindinė bažnytinės kultūros paminklų atgaivinimo problema yra ne atsitiktiniai pokyčiai, kuriuos sukelia aplaidumas, žinių ir lėšų stoka arba restauravimo klaidos. Svarbiausia bėda šiandien – sąmoningi pakeitimai ir griovimai, kuriuos sukelia tikslinis brovimasis į paminklus, siekiant pakeisti jų pavidalą. Tai buvo galima numatyti ir anksčiau. Dar 1994 m. Bažnyčios vadovybės sobore patriarchas Aleksijus (Ridigeris) tvirtino, kad su religinėmis organizacijomis sudarytų apsauginių sutarčių formuluotės panašios „į antireliginės represinės įstatymų leidybos nuostatas“. Tačiau žinome, kad apsauginės sutartys yra tipiniai dokumentai, parengti neatsižvelgiant į paminklo naudotojo statusą. Situacijos analizė veda prie tokios pačios bendriausios išvados. Konkrečiomis šiandienės Rusijos sąlygomis dėl daugelio subjektyvių priežasčių Maskvos patriarchijos religinės organizacijos daugeliu atvejų nevykdo moksliškai pagrįstų ir įstatymu nustatytų reikalavimų, susijusių su kultūros paveldo objektų apsauga, o valstybė ir visuomenė adekvačiai ir veiksmingai nereaguoja į kultūros paminklų netekties ar perdirbimo faktus. Šiuolaikinė Rusija pilietinės visuomenės sąskaita sukūrė ypatingą mechanizmą istorinio paveldo panaudos dėka spręsti politinio elito problemas. Tačiau šiandien paliksiu nuošalyje valstybinę politiką religijos ir kultūros paminklų apsaugos srityse. Kalbant apie vidines, bažnytines susiklosčiusios situacijos priežastis, būtina paminėti gelmines religinės ir teologinės sąmonės mutacijas šiuolaikinėje Bažnyčioje. Stačiatikiškos tradicijos „euroremontas“ tampa veiksminga priemone transformuoti Tradiciją ir ją naudoti šiuolaikinėje idėjų kovoje. Todėl su tradicijos priedanga Bažnyčiai ir visuomenei siūloma visiškai nauja „stačiatikybės redakcija“, mažai ką bendro turinti su XIX ir XX a. sandūros taurumu bei dvasine kultūra arba su krikščionišku Senosios Rusios patyrimu. Natūralus Tradicijos perinterpretavimo procesas su šiuolaikinės kalbos pagalba, kurio pagrįstumą visuomet galima pasitikrinti Bažnyčios kultūrinio paveldo dėka, išvirsta pačios tradicijos pakaitalu. Toks pakaitalas, siekiantis pakeisti prigimtines krikščioniškas vertybes jų šiuolaikinėmis traktuotėmis ir pajungti joms visuomeninį gyvenimą, turi būti pavadintas fundamentalizmu. Dėl Rytų krikščioniškosios sąmonės konservatyvumo pagrindiniu stačiatikiško fundamentalizmo Rusijoje ypatumu tampa siekis įtvirtinti krikščioniškos kultūros tradicines formas ir bažnytinį pamaldumą į tikinčiųjų sąmonę. Todėl parapijiečiams formuojamas „vartotojiškas santykis su šventove“, susijęs su reikalavimu, kad ji visuomet būtų prieinama „dievobaimingai eksploatacijai“ siekiant patenkinti nuosavas „religines reikmes“. Tokiu būdu klaidingas dvasinių ir materialinių dalykų priešpriešinimas skatina atsainų požiūrį į šventovės „materialųjį kūną“ ir jo išsaugojimą. Tačiau būtų neteisinga šį konfliktą traktuoti vien kaip prieštaravimus tarp šiuolaikinės kultūros ir mutuojančių stačiatikiškų vertybių. Daug svarbesnė problema yra, viena vertus, tarp Bažnyčios ir valstybės, kita vertus, tarp Bažnyčios ir profesionalų bendruomenės susiklosčiusi korupcinė sistema. Tokia korupcija remiasi tiek be principų, tiek ir principiniais pagrindais. Beprincipiškumas susijęs su įprastu biurokratiniu požiūriu, kai bažnytinės struktūros valstybinių institucijų traktuojamos kaip sudėtinė politinio elito dalis, kuriai tiesiog reikia padėti apeiti įstatymus. Tačiau daug pavojingesnė yra profesionalaus pobūdžio korupcija, susijusi su profesionalų įsitikinimais. 70 ateistinio persekiojimo metų tampa pretekstu tam, kad Bažnyčios elitui būtų sudaromos sąlygos pažeisti įstatymus ir naikinti paminklus. Kartu sakoma, kad reikia atsistoti į Bažnyčios padėtį, reikia jai pagelbėti ir t.t. Taip Bažnyčiai padaroma meškos paslauga, kuo pasinaudoja nesąžiningi dvasininkijos atstovai. Jau nekalbu apie situacijas, kai specialistas prisistato kaip stačiatikis, profesinę sąžinę iškeičiantis į „batiuškos palaiminimą“. Taip susiklosto patikimi vyskupijos kaip užsakovo ir konkretaus rangovo tandemai, kaip kad atsitiko Novgorode, kur tokiu rangovu tapo Inžstroj. Šioje istorijoje didžiausią nerimą kelia Visos Rusijos Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos draugijos (VRIKPAD) specialistų, kurie šiaip jau seniai ir vaisingai bendradarbiauja su religinėmis organizacijomis, pozicija. Prisiminkime Peredolskio namo sunaikinimo Didžiajame Novgorode atvejį. Galiausiai 2004 m. paminklo nugriovimas buvo sankcionuotas Draugijos valdybos, kurios posėdžiui vadovavo Tatjana Kameneva. Valdybos nariai, nepasirūpinę kultūrinio sluoksnio tyrimu ir apsauga, vieningai, išskyrus vieną balsą, rekomendavo ant sunaikinto namo „kaulų“ pastatyti mūrinį naujadarą. VRIKPAD Novgorodo skyriaus pirmininkė Inessa Zakarskaja taip pat balsavo už „akmeninio pabaisos“ statybą. Ekspertinę išvadą dėl mūrinės statybos pasirašė Sergejus Demidovas, Federalinės mokslinės-metodinės tarybos (FMMT) prie Kultūros ministerijos restauravimo sekcijos narys ir Troice-Sergijevo vienuolyno federalinis architektas. Pati T. Kameneva, kaip federalinė architektė, yra susijusi su Smolensku, kur Šv. Mykolo Archangelo šventovėje jau daugiau kaip 10 metų prie choro žioji vietinio popo išmušta skylė, kas buvo suderinta atbuline data. Valdybos pirmininko pavaduotojas, Federalinės mokslinės-metodinės tarybos narys ir VRIKPAD pirmininko pavaduotojas Jevgenijus Paškinas dar 2001 m. pateisino vietos vyskupijos siekį statyti akmeninę dėžę ant nugriauto paminklo pamatų be jokių įstatyme numatytų archeologinių kasinėjimų. Sunku pasakyti, ar turime reikalą su užsakyta ekspertize. Tačiau jo parengtoje išvadoje teigiama, kad statyba nesukels grėsmės kultūrinam sluoksniui. Kartu neįtikėtinai neprofesionaliai jis siūlė archeologams kasinėti tiesiog vykstant statyboms, „siekiant iki 6 metrų gylio“. Šitos ekspertizės vertę galutinai nustatė Novgorodo miesto teismas: hidrologo Paškino išvada negali būti pagrindu tęsti statybos darbus. Galima būtų pateikti daugelio kitų, ne mažiau tendencingų ekspertizių, parengtų klaidingai suvokiamų Bažnyčios interesų naudai, pavyzdžių. Žinoma istorija apie garbiojo Aleksandro Svirskio netikras relikvijas, teismo medicinos eksperto Sergejaus Nikitino bandymas rekonstruoti garbiojo Andrejaus Rubliovo išvaizdą, Vatikane patriarchijos užsakyta Kazanės Dievo Motinos ikonos ekspertizė ir visiška specialistų tyla dėl Tichvinskio ikonos, kuri buvo atvežta į Rusiją iš Èikagos. Peterburgas čia, deja, jokia išimtis. Būtent jame įvyko vienas iš pirmųjų skandalingų atvejų. Priminsiu, kad dar 1991 m. Šv. Arkangelo Mykolo šventovės Sižno Slancevskio rajone valdytojas protojarėjus Igoris Tichomirovas nugriovė jam pasirodžiusią „nereikalinga“ XVI a. apsidą. Atvejis buvo pamirštas ir jokių priemonių nesiimta. Vietoj to paminklų apsaugos institucijos pergalingai raportavo apie tai, kad teismo keliu privertė tūlą JAV pilietį atstatyti nugriautas buto sienas Nevskio prospekte. O šalia stovi Kazanės soboras, kur ikonostasas buvo perkeltas iš savo istorinės vietos ir prie altoriaus vedantys marmuriniai laiptai padengti metalinėmis konstrukcijomis, kad pasitarnautų patriarcho atliekamoms apeigoms, kurios čia vyksta tik kartą per metus. Taip būtini interesų derinimai virsta tiesiog susitaikėliškumu. Rengiamo masinio bažnytinių paminklų privatizavimo, t.y. jų perleidimo į religinių organizacijų rankas, kontekste, tokia paveldo apsaugos institucijų ir profesionalų pozicija visiškai nepriimtina. Patriarchijos biurokratai neslepia, kad viena iš paminklų statuso pakeitimo iš „naudojamų“ į „nuosavus“ priežasčių yra garsusis „šeimininko jausmas“, turintis užkirsti kelią valstybinėms institucijoms ir specialistams kištis į bažnytinio ūkio tvarkymo reikalus. Tarp kai kurių hierarchijos atstovų ir pasauliečių egzistuojanti santykio su sakralinės kultūros paminklais problema yra tik pavienis tam tikro stačiatikiško mentaliteto segmento požiūrio į kultūros paveldą apskritai atvejis. Ne paslaptis, kad per pastaruosius 15 metų Maskvos patriarchijos hierarchija itin retai yra pasisakiusi konkrečių kultūros paveldo objektų apsaugos klausimais. Jeigu taip ir atsitikdavo, tai panašūs atvejai būdavo panaudojami kultūros įstaigų, buvusių paminklų naudotojomis, diskreditacijai, kaip kad 2004 m. atsitiko su Kostromos Hipatijaus vienuolyno gynybiniais įrenginiais ir archijerėjaus sodu. Abejingumas ir nenoras veltis į konfliktus su valdžią turinčiaisiais suprantamas. Tačiau šio abejingumo priežastys slypi kur kas giliau. Vienas iš būdingų Peterburgui atvejų – visiška vyskupijos tyla dėl numatomos „Gazpromo“ bokšto statybos. Siūlomas projektas, taip ir besiveržiantis „neklusnią galvą“ iškelti „virš Aleksandro stulpo“, ne tik pažeidžia egzistuojantį pastatų aukštingumo reglamentą. Vizualiai užgoždamas Smolnio soboro kupolus, jis pažeidžia ir nusistovėjusią tradiciją, ribojančią pastatų aukštį miesto centre ne tiek žemiškojo valdovo rūmų stogu, kiek čia esančios Dangaus Viešpaties šventovės viršumi. Tačiau būtų keista, jeigu pasaulietinė valstybė reglamentuodama statybas vadovautųsi panašaus pobūdžio argumentais. Juk jau imperijoje priimtas Statybų statutas pastatų aukštingumą siejo ne tiek su šventovių vertikalėmis, kiek su gatvių pločiu (198 sk.). Tačiau stačiatikių balsas ginant vietos tradicijas galėtų užimti garbingą vietą protestuojančių peterburgiečių chore. Šį tylėjimą galima būtų aiškinti įprastu servilizmu vyskupijos, kuriai „Gazpromas“ ir valstybinė valdžia yra pagrindiniai materialinės ir politinės naudos šaltiniai. Tačiau į problemą galima pažvelgti ir iš kultūrologinės pusės. Remdamasis bažnytinės istorijos archetipais, negaliu į šio dangoraižio statybos projektą prie Nevos krantų žiūrėti kitaip, nei į ikonoklazmo veiksmą, siekiantį sunaikinti patį švento Petro miesto vaizdinį. Ikonoklazmas visuomet buvo imperatoriškąja erezija, kurioje noriai dalyvaudavo provincijos dvasininkija. Tačiau skirtingais amžiais jis kildavo dėl skirtingų istorinių priežasčių. Šiuo atveju jas įžvelgtume giluminiame ir nesąmoningame priešiškume pačiam miestui ir jo kultūrai. Viena iš pagrindinių šios istorijos veikiančiųjų asmenų, pristatydama minėtą projektą, pasakė: „Miestiečiai turi jaustis laimingi, kad pas juos ateina tokia kompanija“. Pagal Freudą, pasakyta - prasitarta. Tokia pozicija priešpriešina šiuos žmones miestui ir miestiečių bendruomenei, atskleidžia jų įsišaknijusį priešiškumą jo kultūriniam pavidalui, kuris neatitinka jų „kultūros“ lygio. Tūlas kilęs nuo Vinicos, vienas Peterburgo vyskupas kilęs iš Aktiubinsko, kitas – gimęs Kenesos aūle, mokėsi Odesoje ir į Peterburgą pirmąkart atvyko būdamas 45 metų amžiaus (!), kai buvo čia paskirtas. Tai būtų galima aiškinti individualaus pobūdžio problemomis, prisimenant garsiąsias M. Lermontovo eiles: „Ko čia stebėtis? ... iš toli... / Paskui laimės ir tarnybos gaudynes / buvo pas mus atblokštas likimo valia / juokdamasis jis įžūliai niekino / svetimos žemės kalbą ir papročius“ ir t.t. Tačiau esmė, deja, ne atskiri asmenys, o ryškus miesto kultūrinio fono pokytis, dėl migracinių procesų įvykusioje jo vadovybės provincializacijoje. Apie šią giluminę senojo miesto ir naujųjų miestiečių priešpriešą gerai rašė velionis Aleksandras Pančenka, cituodamas žinomas eilutes: „Piteris į mane nusišluostė kojas / ir aš jam atsikeršijau / - Nevskio prospektu su vyžomis prasiėjau“. Šiandien šios keršto vyžos įgauna įžūlių dangoraižių pavidalą. Peterburgo kultūrinės terpės kaitą gerai jautė ir peterburgietė poetė Jelena Švarc: „(...)Maniau – ne aš viena / kad Peterburgas mums tėvynė - ypatinga šalis, / jis - įmesti į Rytus Vakarai, / ir apsuptas, ir vienišas... / (...) tačiau dvasinė siena krito - / Rusija plūstelėjo – buka, tamsi, girta. / Kur gi tėvynė? Ir supratau staiga: / seniai Rusija paskandino Peterburgą.(...)“. Šiandien griovimas tęsiasi ir Rusijos kultūrinės sostinės bažnytinė hierarchija savo požiūriu į vykstančius procesus prie to prisideda. Savo knygą baigiau ne klausimu „ką daryti?“, o „kas vyksta?“ Tačiau niekas neatšaukė ir pirmojo klausimo. Visų pirma visuomenė turi suvokti, kad susiklosčiusios praktikos šaknys yra klaidingai suprasti pačios Bažnyčios interesai. Egzistuoja pakankamai pragmatiškas momentas, į kurį būtina atkreipti dėmesį. Reikalo esmė – egzistuojanti priešpriešų sistema tarp aukštosios bažnytinės vadovybės, dvasininkijos ir parapijiečių. Šių priešpriešų panaudojimas galėtų sulėtinti paminklų naikinimo procesą ir pakreipti jų restauravimą reikiama linkme. Dar vienas svarbus momentas – apeliuojama turėtų būti ne tik tiesiogiai į dvasininkijos atstovus, bet į pačią parapijos bendruomenę. Būtent bendruomeniškumo tradicijų pažeidimas šiandieninėje Bažnyčios praktikoje veda prie valdytojų ir archijerėjų savivalės paminklų restauravime, įkūnijant nuosavą skonį (ar, veikiau jo stoką). Situacijos analizė rodo, kad XIX-XX a. sandūroje būtent parapijų bendruomenių pozicija buvo senovės išsaugojimo garantija priešpriešoje su atvykėliais popais. Žinoma, būtina orientuotis ir į pačioje Bažnyčioje egzistuojančias sveikas jėgas. Èia nekalbu apie „tėvus – menotyrininkus“. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet būtent luomo atstovai, kažkada susiję su restauravimo ir menotyros terpe, tokie kaip Aleksandras Saltykovas, Borisas Michailovas, Aleksandras (Fiodorovas), pasirodė besą įsivėlę į pačias rimčiausias konfliktines situacijas, kuriose demonstravo itin odiozinį elgesį. Iš esmės nevykusiems bandymams pritaikyti kultūros paminklus šiuolaikiniams poreikiams būtina priešpriešinti valstybinę-visuomeninę propagandą ir bažnytinę ištarmę, kad nusistovėjusios architektūrinės ir meninės stačiatikių kultūros formos yra Šventosios Tradicijos – vienos iš fundamentaliausių krikščioniškojo gyvenimo sąvokų - sudėtinė dalis. Tokiu būdu, šios Tradicijos išlikusių formų naikinimas ar perdirbimas yra ne tik valstybinių įstatymų kūrimo bei socialinių normų, liečiančių kultūros paminklus, pažeidimas, bet ir krikščioniškosios atminties naikinimas bei bažnytinės Tradicijos išdavystė.
Aleksandras Musinas yra istorijos mokslų habilituotas daktaras ir teologijos mokslų daktaras, dirbantis RMA Sankt Peterburgo Materialinės kultūros instituto vyr. mokslo darbuotoju. Taip pat jis yra stačiatikių bažnyčios diakonas.
Pranešimas buvo skaitytas Ermitaže 2007 m. balandžio 24-27 d. vykusioje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Kultūros paminklų tyrimo, apsaugos ir restauravimo problemos“. Vertė Rasa Èepaitienė Bernardinai.lt |
