|
Vasario mėnesį interneto svetainėje www.breakpoint.org daug diskutavome apie Williamą Wilberforce'ą, Anglijos parlamento narį, siekusį, kad Didžiojoje Britanijoje būtų panaikinta vergų prekyba. Apie jo gyvenimą pasakojantis įspūdingas naujas filmas „Nuostabi malonė“ (Amazing Grace) puikiai pavaizduoja visuomenės tarną, kurio krikščioniški įsitikinimai dera su jo veiksmais. Šio žmogaus gyvenimas yra tarsi integralumo pavyzdys, pavyzdys nuoseklios vientisos pasaulėžiūros.
Prieš pat „Nuostabios malonės“ premjerą kino teatruose rodytas dar vienas filmas apie kitą visuomenės tarną. Tas filmas – „Išdavystė“ (Breach), jis pasakoja apie Robertą Hansseną. Šis žmogus atsakingas už tai, ką kai kas įvardija esant „didžiausia saugumo išdavyste Amerikos istorijoje“. Kaip turbūt pamenat, Hanssenas buvo FTB agentas, kuris dvidešimt metų rusams pardavinėjo paslaptis, kol 2001 m. vasarį buvo suimtas. „Išdavystė“ prasideda scena, kurioje rodomas bažnyčioje rožinį kalbantis Hanssenas. Filmo pabaigoje Hanssenas prašo už jį pasimelsti. Regisi, jog Hanssenas, kaip ir Wilberforce‘as, yra labai religingas žmogus. Hanssenas buvo Romos katalikas, Opus Dei narys, atsidavęs tėvas ir vyras, o taip pat dar – kaip atrodė – ir tikras savo šalies patriotas. Dienraštis „The Washington Post“ savo apžvalgoje pažymėjo, jog „Hansenas anksčiau išbėgdavo iš darbo, kad galėtų dalyvauti demonstracijose prieš abortus“. Tačiau panašu, kad skirtingai nei Wilberforce‘o atveju vidiniai Hansseno įsitikinimai jo veiksmams turėjo nedaug įtakos. Be kita ko paaiškėjo, kad Hanssenas buvo lytinis nukrypėlis, kuris slapta nuo žmonos filmuodavo jų santuokinį guolį ir šiuos vaizdus platino internete. Jis buvo išdavikas, kuriam nė blakstiena nesuvirpėjo, sovietams išduodant tris Amerikos agentus, kuriems ši jo išdavystė kainavo gyvybę. Hansseno istorija yra perspėjimas apie tai, kas gali nutikti, kai ortodoksija (t.y. teisingas tikėjimas) nedera su ortopraksija (t.y. su teisingais veiksmais). Davidas A. Vise'as, Hansseno biografijos autorius, apie šį pasakoja, kad Hanseno sąmonė nebuvusi vientisa: „Jis buvo pasidalijęs (compartmentalizer). Kaip kitaip vyras, tėvas ir kasdien į bažnyčią einantis žmogus tuo pat metu galėtų būti išdavikas?“. Tad tarp filmų „Nuostabi malonė“ ir „Išdavystė“ pagrindinių veikėjų matome ryškų kontrastą. Tai vientisumo ir susiskaidymo kontrastas. Pirmojo filmo herojaus gyvenimas rodo tikro tikėjimo vaisius – kaip teisingas tikėjimas virsta teisingais darbais. Antrojo gyvenimas rodo, kad susiskaidymo nuodėmė neilgai lieka izoliuota, ji plinta tarsi gangrena. Dievas reikalauja visos širdies. Jis nori, kad mūsų įsitikinimai ir veiksmai derėtų tarpusavyje. Štai kodėl Wilberforce'as šitaip nenumaldomai perspėja mus saugotis apsimestinio krikščioniškumo. Wilberforce'as rašė: „Jeigu sielos troškimai visų labiausiai nesiremia Dievu, ir jeigu didžiausias mūsų noras ir svarbiausias tikslas nėra įgyti Dievo malonę ir skelbti Jo šlovę, tada mes esame prieš savo teisėtą Suvereną sukilę išdavikai... Ar būtume šykštumo, juslingumo, linksmybių bei tinginystės vergai, ar būtume pasidavę ambicijoms, įgeidžiams bei manieringumui, vienodai atsitolinam nuo mūsų teisėto Suvereno valdų“. Filmas „Išdavystė“ pažymėtas PG-13 ženklu, nes jame esama nepadorių ir tik suaugusiesiems skirtų scenų. Jei nutarsite pamatyti šį filmą, būtinai pasistenkite netrukus pažiūrėti ir „Nuostabią malonę“. Hansseno ir Wilberforce'o sugretinimas turėtų priblokšti. Skirtingai nei Hanssenas, Wilberforce‘as žinojo, kad tikras krikščionio tikėjimas pasireiškia atitinkamais veiksmais, ir kad kiekvieną kartą, kai savo gyvenime nesilaikome savo krikščioniškų įsitikinimų, išduodame mūsų teisėto Suvereno pasitikėjimą. „The Christian Post“, 2007 03 06
vertė Kęstutis Pulokas |
