|
Nemokantieji skaityti istorijos viduramžius traktuoja kaip patį tamsiausią Bažnyčios laikotarpį, kur yra pardavinėjamos indulgencijos ir visur liepsnoja inkvizicijų laužai. Tačiau nereikia pamiršti, kad būtent viduramžiais, inspiruoti Bažnyčios, pradėjo steigtis pirmieji universitetai, kuriuose teologija užėmė ypatingą vietą - tai buvo regina scientiarum – visų mokslų karalienė. Šiuose universitetuose dėstė garsiausi teologijos profesoriai: dominikonai - Tomas Akvinietis, Albertas Didysis, pranciškonas Bonaventūra ir kt. Teologijos uždavinys universitetinėje kultūroje buvo vis labiau pažinti Dievo, pasaulio ir žmogaus paslaptį pagal Dieviškąjį Apreiškimą.
Pradėjus Napoleono XIX a. universitetų reformą, teologijos mokslas buvo pamažu stumiamas iš aukštųjų mokymo įstaigų. Tai paskatino sekuliarizacijos procesą, kai buvo manoma, kad žmogus yra visa ko matas, ir jis vertingas tik tada, kai savo žinias gali panaudoti gamybai bei pramonei. Teologijos mokslas skatino ugdyti žmogų kaip visumą, ne tik suteikti žinių, bet ir skatinti jį mąstyti. Po Antrojo pasaulinio karo Bažnyčia pamažu buvo stumiama iš universitetų, nunyko teologijos studijos. Kaip atsvara pasaulietiniams universitetams pamažu kūrėsi katalikiški universitetai, tai buvo Bažnyčios reakcija į sekuliarizaciją. Šiuo metu akademinė sielovada Europoje atsigauna, dauguma universitetų turi kapelionus ir koplyčias. Sielovada ypač išvystyta Viduržemio jūros baseino valstybėse - Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Geriausi pasaulio universitetai - Harvardas, Oksfordas, Kembridžas turi savo kapelionus, kurie jau keli šimtmečiai atlieka savo dvasinę misiją. O kokia situacija yra Lietuvoje? Ji nėra pati blogiausia, nes iš 15 universitetų net 7 iš jų turi savo kapelionus ir savo pastoracinę komandą. Deja, Lietuvoje universitetai neturi senų tradicijų, palyginti su Europos senosiomis institucijomis. Nors prieš karą universitetuose kunigai dėstė teologiją, veikė stiprios jaunimo organizacijos, kurios turėjo savo dvasios vadus, praūžus sovietmečiui ir atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, nebuvo susivokta, kad Bažnyčia irgi turi dalyvauti studijų vyksme. Šiuo metu Kauno vyskupijoje jaučiamas ypatingas Bažnyčios dėmesys akademinei sielovadai. Visi keturi Kauno universitetai turi savo kapelionus, kurie kartu su pastoracine taryba vienaip ar kitaip bando ugdyti studentus. Studentai renkasi į koplytėlėse aukojamas šv. Mišias, rekolekcijas, susikaupimo vakarus. Su kapelionais susitinka asmeniškai ar per sielovados dalyko paskaitas. Vytauto didžiojo universitete(VDU) ne tik veikia vienintelis Lietuvoje Teologijos fakultetas, bet jau 7 metai turi statutuose įteisintą savo kapelioną. Šiuo metu šias pareigas atlieka kun. Audrius Mikitiukas, į jį studentai su įvairiomis problemomis ar klausimais gali kreiptis dieną ir naktį. Šiame universitete pasėtai sėklai yra sudaryta itin gera dirva bręsti ir klestėti, studentai žino: savo universitete jie turi Tėvą, kuris jų laukia, pasiruošęs išklausyti ir suprasti. Kapelionas yra ypač reikalingas ir dėstytojams, ir pačiam rektoriui Z.Lydekai, kuris, iškilus kokiam neaiškiam sielovados klausimui, konsultuojasi su kunigu. Tad dialogas tarp Katalikų Bažnyčios ir VDU vyksta. Kapelionas taip pat turi savo puslapį VDU laikraštėlyje, kur studentai gali pateikti įvairių klausimų, vyksta gavėnios ir advento rekolekcijos dėstytojams ir studentams, kiekvieną antradienį akademinė bendruomenė švenčia šv. Mišias studentų koplyčioje, vyksta įvairių švenčių minėjimai, veikia Pastoracinė taryba. Yra stengiamasi suburti akademinę bendruomenę, kurioje veiktų parapinis modelis. Kauno medicinos universitetas (KMU) sovietmečiu klestėjo kaip ateizmo ugdymo mokykla, perėmusi marksistines idėjas, kad žmogus yra tik materija, neturinti jokio dvasinio prado. Šiuo metu KMU darbuojasi statutuose oficialiai įteisintas kapelionas kun. Ričardas Banys. Pasak R. Banio, kapelionas ypač priartėja prie studentų, dėstydamas dvasingumo dalyką. O studentų ateina iš įvairių religijų: judėjų, pravoslavų, baptistų. Tad pagal tai yra sudaryta specifinė programa. R. Banys džiaugėsi, kad vieną kartą per savaitę vyksta šv. Mišios koplytėlėje, yra referentė. R. Banio žodžiais, labai svarbu įkvėpti būsimam medikui tai, kas ugdytų jo vidinį pasaulį, o ne tik sukrauti jam žinių bagažą. Akademinė sielovada turėtų suformuoti būsimo mediko žvilgsnį į kitą žmogų kaip į asmenybę, turinčią kūną ir sielą. Kauno technologijos universitetas (KTU) ir Lietuvos žemės ūkio akademija taip pat turi savo kapelionus. KTU kapeliono institucija yra įsteigta visai neseniai, vos pusė metų. Pasak KTU kapeliono Šarūno Petrausko, sielovada šiame universitete dar tik pradeda megztis, tad, jo manymu, yra labai svarbu visiems keturiems Kauno aukštųjų mokyklų kapelionams dalytis ir kartu bendradarbiauti, puoselėti bendrą veiklą, keistis idėjomis. Šiaulių universitetas jau treti metai turi savo mylimą kapelioną kun. Egidijų Venskų, kuris, turėdamas dar begalę kitų pareigų, suspėja du kartus per savaitę rūpintis ir studentų sielovada. Nors kaip prisipažino pats E. Venskus, yra neįmanoma aprėpti 12000 studentų, tad daugiausia bendravimas su kapelionu vyksta internetu, kur yra tam specialiai sukurtas kapeliono skyrelis. Èia galima rasti atsakymų į šiuo metu ypač aktualius bioetikos, naujųjų religinių judėjimų, lytiškumo ir šeimos kūrimo klausimus. Taip pat vyksta įvairios konferencijos studentams aktualiomis temomis. E. Venskus džiaugėsi, jog dėstytojai pradėjo kapelioną kviesti į savo paskaitas, norėdami, kad kunigas padėtų studentams jų dvasinėse krizėse, apsisprendimuose ir ieškojimuose. Dvasininkas pripažino, kad sielovada ypač reikalinga dėstytojams, kurie išvarginti savo darbų rutinos yra ištroškę dvasios atgaivos. Kunigas apgailestavo, jog dėl įvairių kitų savo pareigų Bažnyčios tribunole ir Caritas, į kapeliono tarnystę negali įdėti viso savęs, tačiau vien šio dvasininko pasirodymas Šiaulių universiteto koridoriuose jau yra ženklas akademinei bendruomenei, kad jie yra ne vieni, jog ,ištikus krizei, jie turi savo pašonėje Tėvą, į kurį gali atsiremti, pasiguosti, prašyti patarimo. O kokia šiuo metu akademinės sielovados padėtis yra Vilniuje? Deja, Vilniaus arkivyskupijoje, kitaip nei Kaune ar Šiauliuose, pasigendama Bažnyčios rūpesčio studentų sielovada. Tai aiškiai liudija faktas, kad nė vienas Vilniaus universitetas neturi savo kapeliono. Savo kapelioną turi tik Lietuvos karo akademija, kurios sielovada rūpinasi Šiaulių vyskupija. Didžiausias Vilniaus universitetas(VU), 16 a. įkurtas jėzuitų, turėjo tik du fakultetus – Filosofijos ir Teologijos. Tik kiek vėliau 17 a. įsikūrė trečiasis - Teisės fakultetas. Tad teologijos mokslas VU buvo regina scientiarum – visų mokslų karalienė. Deja, dabar praūžus sovietmečiui, universitetui nėra lengva sugrįžti prie savo ištakų, prie lopšio, iš kurio jis ir išaugo. Puošni Šv. Jonų bažnyčia šiuo metu yra daugiau kaip baroko šedevras ar koncertų traukos vieta, tačiau yra visai pamirštama, kad čia turėtų vykti studentų sielovada, jų dvasinis ugdymas. Pasak dabartinio Šv. Jonų bažnyčios rektoriaus S. Kazėno, šiuo metu universiteto ir Bažnyčios santykiai yra užšalę - nėra susipriešinimo, tačiau nėra ir abipusio bendradarbiavimo. S. Kazėnas į šią situaciją žvelgia viltingai, kad galų gale bus žengtas žingsnis į abipusį dialogą.Bet kas pirmas turi žengti šį žingsnį? Aukštieji Bažnyčios vadovai tyli, o universitetas nėra apsisprendęs, ar jam naudinga steigti dar ir kapeliono instituciją, švaistyti taip brangias lėšas. Juk svarbiausia yra parengti reikiamą skaičių medikų, ekonomistų, teisininkų darbo rinkai, tiesiog sukrauti gerą žinių bagažą, o dvasinis studentų ugdymas juk nepakels universiteto prestižo... Visų mylimam išeivijos kunigui A.Saulaičiui ypač rūpėjo studentų sielovada, jo rūpesčiu 2002 m. gimė iki šiol veikianti Akademinė sielovados stotelė Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU). Išvykus A. Saulaičiui, akademinė bendruomenė patyrė didžiulį nuostolį, bet liko tėvo Antano pradėta purenti dirva, kurią toliau reikia įdirbti. Akademinei VU bendruomenei būtinai reikia Tėvo ar net kelių Tėvų, kurie padėtų besiblaškančiai didžiulei kaimenei atrasti Tiesą, padėtų išlikti savimi šiame vartojimo ir pseudokultūros amžiuje. Galima pasidžiaugti, kad VPU jau penkti metai veikia Akademinės sielovados stotelė, į kurios veiklą yra įsitraukę ne tik studentai, bet ir dėstytojai. Èia vyksta rekolekcijos, teminiai vakarai, išvykos, yra bandoma spręsti socialines studentų problemas. Džiugu, kad informaciją apie Akademinės sielovados stotelę galima rasti VPU internetiniame tinklapyje, o visą studentų veiklą ypač palaiko VPU rektorius A. Gaižutis. Atrodo, yra tik vienas žingsnis iki kapeliono institucijos atsiradimo universitete... Deja, ir vėl oficialioji Bažnyčia tyli. Gal iš tiesų šis pastoracinis klausimas neatrodo toks svarbus, rūpinantis griūvančiais bažnyčių pastoliais ar laidojimo verslo reikalais? Vis dėlto norėtųsi užbaigti viltingai, kad universitetai, atsigavę po sovietų imperijos ledynmečio, grįš prie savo ištakų ir atras savo tikrąjį identitetą Bažnyčios mokyme. Kad Bažnyčia ir universitetas galų gale užmegs dialogą ir kartu bendromis jėgomis ugdys jaunąją kartą. Bernardinai.lt |
