|
Ar kontroversija dėl daniškų karikatūrų galiausiai įrodė, jog Samuelio Huntingtono „civilizacijų susidūrimo“ teorija yra teisinga? Ne, nes civilizacijos nėra pasaulio politikos scenos veikėjos, ne jos kariauja karus; daugelyje vietų skirtingoms kultūroms priklausantys žmonės sugyvena visai taikiai.
Pasaulio politika yra ir visada buvo valstybių bei jų vadovų reikalas. Tačiau, vykdydami klaidingą politiką, klaidingą teoriją jie gali paversti tikrove. Civilizacijų ir religijų karui būtina užkirsti kelią. Klausimas, kaip tai padaryti.
Įtampą sumažinti galima dialogu. Tačiau ar musulmonams rūpi rimtas dialogas? Toks dialogas įvairiais lygmenimis vyksta tarp atskirų žmonių, grupių ir religinių bendruomenių daugybėje pasaulio vietų. Kalbant platesne politine prasme, būtent buvęs Irano islamo respublikos prezidentas Mohammadas Khatami dar 1998 m. JT Generalinei asamblėjai siūlė 2001 m. paskelbti „Civilizacijų dialogo metais“. Baisūs 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykiai, už kuriuos nei Iranas, nei Irakas nebuvo atsakingi, tragiškai patvirtino pastarosios iniciatyvos aktualumą.
2001 m. lapkričio 8-9 d. vykusi Generalinės asamblėjos sesija buvo skirta civilizacijų dialogui. Tačiau tenka pabrėžti, kad JAV delegatas toje sesijoje nedalyvavo. „Saugumo sumetimais“ šiuose debatuose visuomenė faktiškai neturėjo galimybės dalyvauti. Žiniasklaida tos sesijos beveik visai nepastebėjo. Tad minėtąjį klausimą galime pateikti antraip: ar rimtas dialogas su musulmonais apskirtai rūpi Vakarams?
Pasitelkiama vakarietiška savikritika. Bet argi pirmiausia ne musulmonams derėtų būti savikritiškiems? Pastaraisiais metais paskelbus tris Arabų humanitarinio vystymosi raportus (Arab Human Development Reports), kuriuos išleido Jungtinės Tautos ir Arabų Lyga, o parengė per penkiasdešimt arabų mokslininkų, niekas nepaneigs, kad būtent arabiškasis pasaulis žengia į socialinę, politinę ir ekonominę krizę.
Tačiau dėl šios padėties atsakingi ir Vakarai. Vakarams derėtų sąžiningai pažvelgti į save, užuot nuolat pirštu rodant į „islamą“. Ne kartą nepasisekusių projektų bei piktnaudžiavimo atvejais Vakarų valstybės ir kompanijos vaidino reikšmingą vaidmenį. Mes Vakaruose turėtume išsitirti patys ir pažvelgti giliau nei į dabartinių įvykių paviršių.
Įtampą atpalaiduosime, pripažindami svarbesnes priežastis. Bet argi musulmonų pasipiktinimas dėl karikatūrų nebuvo suorganizuotas, ir argi ne musulmonų fundamentalistai pasitelkė visas priemones visuomenės pykčiui sukelti?
Tikra tiesa, kad tos karikatūros radikalioms islamistinėms organizacijoms ir atskiroms vyriausybėms buvo puikus jų įsivaizdavimų apie smurtaujančius ir amoralius Vakarus patvirtinimas. Jos buvo tarsi nuotraukos apie kankinimus Abu Ghraibe, kur žmogaus teisės buvo sąmoningai pažeidžiamos, o musulmonai sąmoningai žeminami, tad jas galima panaudoti žmonių pykčiui sukelti.
Tačiau tiesa ir tai, kad šio masinio pykčio nebūtų pavykę sukelti, jei patys Vakarai nebūtų pagaminę tokios politinės parakinės, kuriai padegti užtenka žiežirbos, kad pratrūktų visa susikaupusi islamo pasaulio neviltis ir įtūžis. Kiekvieną dieną nuo Maroko iki Indonezijos musulmonai mato ir girdi apie žiaurius karinius veiksmus, vykdomus Afganistane, Irake, Palestinoje ir Èečėnijoje.
Spaudos laisvė atsakingoje spaudoje. Bet argi nuomonės reiškimo laisvė ir spaudos laisvės neturėtų būti ginamos bet kokia kaina?
Be laisvos žiniasklaidos demokratija neįmanoma. Tačiau išraiškos laisvės nedera naudoti piktam, kada sąmoningai žeidžiami svarbiausi religiniai jausmai ir kuriami stereotipiniai priešiški įvaizdžiai – kažkada apie žydus, o dabar apie musulmonus. Spaudos laivei reikia atsakingumo.
Jei neleistina šmeižti atskirų asmenų ir žeminti jų orumo, tai žiniasklaidai derėtų elgtis taktiškai, kalbant ir apie didžiąsias religines žmonijos asmenybes - ar tai būtų pranašas Mahometas, Buda ar Jėzus Kristus.
Palestinos problemos sprendimas yra esminis, siekiant sumažinti įtampą. Tačiau argi „Hamas“ pirma neturėtų pripažinti Izraelio teisės egzistuoti, atsisakyti smurto ir pripažinti iki šiol priimtus tarptautinius susitarimus?
Savo ruožtu palestiniečiai gali reikalauti, kad pirma Izraelis privalo pasitraukti iš okupuotų teritorijų pagal JT rezoliuciją 242, susilaikyti nuo Izraelio kariuomenės vykdomų išpuolių ir paklusti visoms JT rezoliucijoms, kurias jis iki šiol ignoruoja.
Vis dėlto šitaip toli nenueisime. Daugiau nei penkiasdešimt metų iš tiesų šališkos Jungtinių Valstijų vykdytos „tarpininkavimo“ politikos, kuri buvo palanki Izraeliui, verčia palestiniečius, kurių padėtis nuolat blogėja, abejoti, ar JAV iš tiesų sąžiningai siekia taikos.
Vidurio Rytų konfliktas iš tiesų nėra terorizmo problema, o teritorinis konfliktas. Sprendimo pradžia padaryta po izraeliečių evakuacijos iš Gazos ruožo. Taika nuolaidų reikalauja iš abiejų pusių, tačiau pirmiausia - iš stipresniojo. O šiandien Izraelis, remiamas Jungtinių Valstijų, yra galingiausia karinė jėga Vidurio Rytuose.
Didžioji dauguma palestiniečių už „Hamas“ balsavo iš didelės nevilties dėl korumpuoto ir neefektyvaus PLO valdymo, izraeliečių nekompromisiškumo ir Amerikos šališkumo.
Tragiškai klaidinga laikyti naująją Palestinos vyriausybę teroristine organizacija ir stengtis priversti palestiniečius grįžti į ankstesnę varganą būklę, jiems grasinant ir neteisėtai sulaikant pajamas iš jiems priklausančių mokesčių.
Stiprinkim musulmonus, kad jie galėtų vykdyti reformą. Bet juk radikalių islamistų smurto išpuoliai prieš kitus žmones bei užsienio atstovybių bei kultūros institucijų užgrobimas yra visiškai nepriimtini?
Be abejo, tokiam smurtui būtina griežtai priešintis. Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado prieš Izraelį nukreiptas tiradas turėtų pasmerkti tiek musulmonai, tiek nemusulmonai. Tačiau didžioji dauguma iraniečių balsavo už Ahmadinejadą iš nusivylimo ankstesniuoju mulų režimu bei vildamiesi, kad skurdas ir ateities perspektyvų trūkumas bus įveikti.
Jungtinės Valstijos fatališkai nurašė reformatorių prezidentą Khatamį, įvardindami jį „blogio ašies“ atstovu. Tad jam pritrūko drąsos ankstyvojoje stadijoje sutelkti rinkėjų balsus prieš reakcinguosius mulas ir jų revoliucingus sargybinius. Èia JAV sužaidė fundamentalisto ekstremisto Ahmadinejado naudai.
Prevencinis dialogas vietoj prevencinio karo. Mahometo karikatūrų ir Abu Ghraibo kankinimų vaizdų akivaizdoje tampa dar svarbiau, kad mes, Vakaruose, ne vien tik skleistume bendras vertybes, tokias kaip laisvė ir lygybė, ar tokius pasiekimus, kaip demokratija, žmogaus teisės ir tolerancija, tačiau ir pripildytume juos gyvybės per humaniškumo etiką, pagarbą visai gyvybei, solidarumą, teisingumą ir partnerystę.
Apskritai Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Valstijose gyvenantys musulmonai į šiuos skausmingus įvykius reagavo gana santūriai ir mėgino sušvelninti savo bendratikius musulmoniškose šalyse.
Nenoriu, kad nukentėtų geri musulmonų ir nemusulmonų santykiai, tačiau jie turi tapti gilesni, netgi jei to pasiekti pavyktų tik per bendras neigiamas patirtis.
Vienas galimų būdų, kaip užkirsti kelią civilizacijų susidūrimui vietiniame ir regioniniame lygmenyse, būtų kuo daugiau miestų įkurti tarpreligines tarybas. Jau daugelį metų tokios tarybos sėkmingai veikia Britanijoje.
Sudarytos iš oficialių vietinių religinių bendruomenių atstovų, jos galėtų imtis klausimų, kurie turi tiesioginį poveikį religinių bendruomenių tarpusavio santykiams. Krizių atvejais tokios tarybos galėtų imtis tarpininko vaidmens ir užkirstų kelią pavojingai veiksmų plėtotei.
„International Herald Tribune“, 2006-03-03, vertė Kęstutis Pulokas
Bernardinai.lt{moscomment} |
