|
Padidėjęs susidomėjimas Vakarų pasaulio tikėjimas, kurie gyvavo iki krikščionybės įsigalėjimo, būdingas ne tik Lietuvai. Analizuodami bandymus restauruoti iki-krikščioniškąją religinę tradiciją įvairiuose pasaulio kraštuose, sociologai bei religijotyrininkai paprastai nurodo kelias priežastis: mažėjantis tradicinės religijos pavidalų vaidmuo šiuolaikinio žmogaus gyvenime bei sparti industrializacija, labai užaštrinusi gamtos ir žmonių kuriamo pasaulio priešstatą.
“Naujosios pagonybės” proveržis
 Šiuolaikinio religingumo tyrinėtojų tvirtinimu, svarbia priežastimi, kodėl stiprėja alternatyvų tradiciniam religingumui paieška, yra tai, jog didelė dalis žmonių nebesugeba atrasti gyvo santykio su religine tradicija, kurioje yra gimę, ją suvokia tik kaip kultūrinę žymę. Tai skatina atsakymų į gyvenimo prasmės, santykio su mus supančiu pasauliu klausimus ieškoti anapus tradicinio religingumo. Viena iš paieškos krypčių – bandymai naujai prakalbinti gamtos pasaulį, kuris technikos progreso įkarštyje yra tapęs svetimu ir tolimu.
XX amžiaus antroje pusėje Vakarų pasaulyje sparčiai populiarėjo įvairūs ekologiniai, kontrkultūriniai judėjimai, kurie dažnai įkvėpimo sėmėsi mitologemoje, jog kažkada žmonija gyveno harmonijoje su gamta, tačiau vėliau ši harmonija buvo prarasta ir dabar ją turime atstatyti. Harmoningas būvis tokiame vaizdinyje pradedamas tapatinti su ikikrikščioniškomis pagoniškomis praktikomis, o krikščionybė vaizduojama kaip harmoniją sugriaunanti, prieš gamtą nukreipta religija.
Nėra paprasta atrasti bendrą visų “naujosios pagonybės” judėjimų vardiklį. Tačiau galima išskirti kelis daugumai šių judėjimų būdingus bruožus: kritiškumas krikščioniškajai tradicijai, įvairių gamtoje vykdomų apeigų bei “suartėjimo” su gamta technikų akcentavimas, sinkretizmas, t.y. skirtingų religinių tradicijų suliejimas.
Religija ar etnokultūra?
Tuo metu, kai Vakarų valstybėse klestėjo kontrkultūriniai judėjimai, kviečiantys atstatyti harmoningą santykį su gamta, Lietuvoje buvo diegiama komunizmo tikratikystė. Taigi, ir kontrkultūrinių judėjimų atspindžiai, sunkiai prasibraunantys pro “geležinę” uždangą čia buvo veikiau nukreipti prieš sovietinę sistemą, o ne krikščionišką kultūrą. Kita vertus, sovietinė valdžia gana vykusiai kurstė įtampas tarp katalikiškos tradicijos bei romantizuotos etnokultūros. Pirmiausia, nuosekliai diegta Lietuvos istorijos interpretacija, kurioje dirbtinai akcentuotas prievartinis valstybės krikštas bei Lietuvos priešstata Viduramžių krikščioniškai Europai. Kitas dalykas – sąmoningai bandyta kurstyti antikrikščionišką folklorinio judėjimo Lietuvoje nuostatą.
Valdžios pastangos tik iš dalies buvo sėkmingos. 1967 metais formaliai susiformavusio Romuvos etnokultūrinio judėjimo, kurį šiandienos neopoganiškos religinės bendruomenės vadina svarbiomis savo ištakomis, aktyviai dalyvavo taip pat ir krikščionys, labai prisidėję prie etnokultūrinio paveldo puoselėjimo Lietuvoje. Kita vertus, etnokultūrinis judėjimas 1992 metais virto religiniu, o Lietuvoje buvo įregistruota pirmoji religinė bendruomenė, siekianti tęsti senovės baltų tikėjimą.
Kritikų tvirtinimu, naujoji Romuvos judėjimo orientacija pradėjo pavojingą lietuvių etnokultūros ir per amžius į ją įsišaknijusio krikščioniško tikėjimo priešstatą. Pasak vieno buvusio romuviečio, prasidėjo tokia maišalynė, jog šiandien net tautinės dainų šventės yra prilyginamos kone religinėms apeigoms. Tuo tarpu Lietuvos “naujųjų pagonių” lyderio Jono Trinkūno tvirtinimu, “šiandien atėjo prabudimo laikas, tad senojo tikėjimo prisikėlimas neišvengiamas” (Jonas Trinkūnas “Baltų tikėjimas”, Vilnius, 2000, psl. 20).
Tiesa, tai, kokius pavidalus turėtų įgauti esą prisikėlęs senasis baltų tikėjimas, nėra aišku. Tuo labiau, kad pats J.Trinkūnas pripažįsta, kad labai sunku formalizuoti senovės baltų tikėjimo tradiciją, nes ji esą neturi jokių pradininkų ar pranašų. Ši tradicija, jo įsitikinimu, iš esmės sutampa su tautos kultūros tradicija ir tikėjimas šiuo atveju suprantamas kaip ypatingas sugebėjimas prakalbinti kultūrą, autentiškai joje dalyvauti. “Romuvos” tikėjimo pagrinduose sakoma: “Bendrija tęsia prigimtinio senojo baltų tikėjimo tradicijas, siekia santarvės ir darnos su Dievu ir Dievais, su protėviais, gamta ir žmonėmis, iškelia gamtos, kaip akivaizdžiausios dieviškumo apraiškos, šventumą, ugdo baltų tradicinį dorovinį gyvenimo būdą, savą kelią dieviškumo link, sukurtą per daugelį amžių.”
Bene sunkiausia problema senojo baltų tikėjimo gaivintojams -- aiškiai apibrėžti, kuo jų kelias dieviškumo link iš tiesų yra savitas, išskleisti, kaip įmanoma senovės tikėjimo restauracija iš esmės pasikeitusiose sąlygose. “Romuvos” tinklapyje teigiama: “Reikia suprasti, jog mūsų "šventasis raštas" yra begaliniai tautos lobiai, o mūsų dvasinis šaltinis yra amžinoji tautos dvasia.” Veikiausiai tai reiškia, jog “restauracijos” pamatu tampa sugebėjimas įsijausti į etnokultūrą. Tačiau tautos kultūrinis paveldas rūpi tikrai ne vien “Romuvos” atstovams, tuo labiau, kad istorikai iš esmės vieningai sutaria, kad krikščioniškas ir etninis paveldas Lietuvoje yra susilydę. Dar viena problema - šiuo metu galima atrasti bent du visiškai skirtingus bandymus “restautuoti” senąjį tikėjimą. “Senojo žynio” bendruomenės vardą pasirinkusių “naujųjų pagonių” ir “Romuvos” atstovai ištikimybę seniesiems dievams suvokia labai skirtingai. Veikiausiai tai neturėtų stebinti, nes, religijotyrininkų tvirtinimu, senojo baltų tikėjimo tradicija yra seniai nutrūkusi ir šiandien tiksliau kalbėti ne apie atstatymą, o apie naujos religijos kūrimą. Autoritetingas baltų kultūros tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius į klausimą, ar dabartiniai “naujieji pagonys” iš tiesų gali pretenduoti į tęstinumą su senąja tradicija, atsako vienareikšmiškai neigiamai. “Tos religijos prikelti nebeįmanoma, kaip nebegalima restauruoti ano meto mentaliteto, socialinių santykių.. Jei koks nors senosios tradicijos inkliuzas su gyva žyniška tradicija būtų perdavinėtas iš kartos į kartą, galėtume apie tai kalbėti. Bet šito neatsitiko. Iš kartos į kartą buvo perdavinėjama etnografinė tradicija, kaimo papročiai ir šventės, bet tai nebuvo senoji religija, tai buvo natūraliai susiklosčiusi kaimo gyvensena su ašinėm kalendorinėm šventėm“ (Ant laiko ašmenų, Aidai, 2002, psl. 90-91).
Nauja tradicinė religija?
Remiantis gyventojų surašymo duomenimis, galima teigti, kad 1270 (t.y. 0,04%) Lietuvos gyventojų teigia, jog išpažįsta senovės baltų tikėjimą. Nors šis tikėjimas gerokai skiriasi nuo Vakarų pasaulyje įprasto religijos apibrėžimo, tačiau jo išpažinėjams Lietuvoje garantuota tikėjimo laisvė: Teisingumo ministerija yra įregistravusi šešias su šiuo tikėjimu save siejančias religines bendruomenes. Didžioji jų dalis priklauso neseniai įkurtai “Romuvos” religinei bendrijai, kuriai vadovauja krivis Jonas Trinkūnas.
Tačiau turimas teisinis statusas “Romuvos” religinės bendrijos atstovų netenkina. Teigiama, jog nenormalu, kad jų išpažįstamas tikėjimas Lietuvos įstatymų nėra priskiriamas tradicinėms mūsų valstybės tikyboms. Romuviečių iniciatyvą prieš kurį laiką Seime buvo įregistruota Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo pataisa, kuri įtvirtintų senąjį baltų tikėjimą kaip dar vieną tradicinę Lietuvos religiją. Pataisa sukėlė aštrių diskusijų žiniasklaidoje, tačiau nėra aišku, kada bus svarstoma Seime.
Nors pataisą pasiūlę Seimo nariai tvirtina, jog siekia didesnės tikėjimo laisvės Lietuvoje, svarbu atkreipti dėmesį, kad religinės bendrijos pripažinimas tradicine yra ne tikėjimo laisv
ės,
bet bendradarbiavimo su valstybe klausimas. Tradicinėmis Lietuvoje yra pripažintos tos religinės bendrijos, kurios veikia čia bent kelis šimtus metų ir per tą laiką yra tapusios neatsiejama kultūrinio paveldo dalimi. Kartu pripažįstama, jog mūsų valstybės paveldas yra įvairių religinių tradicijų dialogo vieta. Romuviečiai įsitikinę, kad tęsia pamatinę lietuvių tautos tradiciją. Priėmus šį požiūrį, tektų pripažinti, kad visa popagoniškoji Lietuvos kultūra tėra pančiai, kuriuos šiandien turime nusimesti.
Ar tai įmanoma ir siektina? – tai klausimai, kuriuos mums iškelia “naujosios pagonybės” judėjimai. Atsakydami į juos, nepamirškime, jog praeities atstatymo šūkiai dažnai yra baimės gyventi čia ir dabar išdava.
 Andrius Navickas
Publikuota savaitraštyje "Dialogas" (2003-12-19, Nr. 45 (592). Skelbiama gavus leidimą. Pateikta medžiaga yra „Dialogo“ redakcijos nuosavybė. Kopijuoti, platinti be redakcijos sutikimo DRAUDŽIAMA.
|
