|
 Naujuoju Katalikų bažnyčios vadovu tapo intelektualus vokietis Benediktas XVI, ilgą laiką buvęs atsakingas už Bažnyčios mokymą. Toks kardinolas galbūt buvo pasirinktas pačiu laiku, turint omenyje artimiausiu metu iškilsiančius iššūkius. Amerikiečio rašytojo Dano Browno romano „Da Vinčio kodas“ populiarumas ir sukeltas ažiotažas – pirmosios tai pranašaujančios kregždės.
Kita vertus, romanu atkreipiamas žmonių dėmesys į tariamas, o ne tikras Katalikų bažnyčios bei visos krikščionybės problemas, apie kurias iškart prakalbo naujasis popiežius – tai reliatyvizmas bei formalus, paviršutiniškas tikėjimas.
Romano esmė
„Da Vinčio kodas“ – kvapą gniaužiantis kriminalinis detektyvas, kurį praryji vienu kąsniu, nes kiekvienas trumpas skyrelis baigiasi intriga. Romano esmė – Bažnyčią demaskuojanti žinia. Išimkime ją, ir patiekalas liks ne tik be prieskonių, t. y. be skonio ir kvapo, bet ir be karkaso, t. y. mėsos ir kaulų. Nors D. Brownas – meno istorikas, romano preambulėje tikina, esą visi pateikti meno, architektūros kūrinių, dokumentų ir slaptų ritualų aprašymai yra realūs ir tikslūs. Akivaizdu, kai kurie faktai ir tiesos įtikina tik apšviestuosius arba tuos, kurie stokoja kritinio žvilgsnio. Akylesnis greitai perpranta, kad čia dangus maišosi su žeme, fantazija liejasi laisvai ir pretenzija moksliškumui, taigi ir objektyvumui – tik iliuzinė.
Viena šiame romane yra tikra – tai jungianti gija, orientyras, kurio D. Brownas niekuomet nepameta iš akių – atvirai nesimpatizuojama krikščioniškam mokymui ir jam atstovaujančiai Katalikų bažnyčiai. Ir tai nenuostabu – nors New Age (Naujojo amžiaus) judėjimas ir šių idėjų propaguotojai skelbia religinį sinkretizmą (pagonybės, induizmo, judaizmo bei krikščionybės mišinį), tačiau į judaizmą ir krikščionybę jie žvelgia su patologine antipatija. Į pirmą – dėl griežto ir rūstaus Dievo arba pusdievio, sukūrusio materiją, kuri yra blogis. Taip jį suvokia dauguma gnostikų. Antros negali pakęsti dėl paviršutiniškumo, iškraipyto tikrojo mokymo ir prarasto moteriškojo prado bei šventumo.
Vienareikšmiškai įvertinti romaną sunku – tai įdomus skaitalas, supažindinantis su kai kuriomis gnosticizmo, teosofijos ir Naujojo amžiaus idėjomis. Bet jei turėsime omeny, kad visa tai, kas pateikiama, yra tik gana įtikinamai sukurptas farsas, gali apimti nemalonus pojūtis, kad esame mulkinami.
Žmogus taip jau sukurtas, kad kartais leidžiasi mulkinamas ir mieliau priima melą nei tiesą. Juk malonu pasiduoti svaiginamai iliuzijai, nors ir žinai, kad išauš išblaivinantis rytas. Todėl renkuosi ne gnostinės krikščionybės apreiškimus – be simbolių magijos, be didelės intrigos – užtat patikimus.
Kanono ir gnosticizmo kova
Romano autorius teigia, kad imperatorius Konstantinas Šventojo Rašto knygų kanoną sudarė specialiai nuslėpdamas Marijos Magdalietės ir Kristaus meilės istoriją, kad jų palikuonys Merovingai (Frankų valstybės karalių dinastija 5–8 a.) negalėtų pretenduoti į neva teisėtai jiems priklausančią valdžią. Iš dalies tai tiesa. Plintant gnosticizmui Bažnyčia paskubėjo įtvirtinti Švento Rašto knygų kanoną – ne tam, kad nuslėptų Kristaus ir Magdalietės santuoką, o kad artikuliuotų savo mokymą – kad bendruomenių vadovai ganytojai kovodami su erezija turėtų patikimą pamatą.
Konstantino vaidmens sudarant kanoną nereikia pervertinti. Iki 2 a. pabaigos didžioji dalis kanono jau buvo pripažinta – ir ne kokio nors oficialaus susirinkimo, bet palaipsniui bendrai sutarus. Kanoną sudarė keturios evangelijos, apaštalų darbai ir Pauliaus laiškai. Įtraukti trumpuosius laiškus buvo susitarta gerokai vėliau, tačiau didesnių ginčų dėl jų nebuvo kilę. Apreiškimo knyga („Apokalipsė“) didelį autoritetą turėjo jau 3 a. Kaip tik Konstantinas ir nenorėjo jos įtraukti į kanoną, nes joje kritikuojama to meto kultūra bei politinė sistema. Galutinai kanonas suformuotas tik 4 a. antrojoje pusėje.
Misija
Romano „Da Vinčio kodas“ tikslas, pasak D. Browno – populiariai supažindinti žmones su Bažnyčios istorija ir paskatinti juos kritiškai mąstyti. Tai neva yra Naujojo amžiaus arba Vandenio eros skiriamasis bruožas. O Žuvų eros, kuri truko 2 000 metų ir kurią simbolizuoja Kristus, skiriamoji ypatybė buvo nesugebėjimas mąstyti ir sąmoningai pasirinkti tikėjimą.
Reikia pripažinti, kad romano tikslas kol kas nepasiektas: tie skaitytojai, kurie kritiškai nėra įvertinę Bažnyčios bei jos istorijos, nekritiškai priima ir romano idėjas – t. y. linkę jomis patikėti. Regis, netgi labiau nei pats jų autorius.
Romano sukeltas ažiotažas gerokai pranoksta autoriaus lūkesčius, tačiau dėl nesugebėjimo įvertinti faktus ir polinkio į prietarus bei sąmokslo teorijas, paskendę simbolių – tikrų ir tariamų – prasmių iliuzijose, žmonės noriai linksta tikėti romano tiesomis. Daugeliui tai – nauja ir drąsu, nes ilgą laiką kritikuoti Katalikų bažnyčią buvo tabu. Reikėjo tikėtis, kad šis kunkuliuojantis vulkanas prasiverš. Be to, knyga žavi, nes teikia peno intelektiniams išvedžiojimams. Ne veltui Rusijoje ir visoje Europoje tokie populiarūs būdavo poniučių salonai, kur po okultizmo skraiste būdavo gvildenamos kvapą gniaužiančios intriguojančios idėjos, siekiančios žydų kabalistų laikus.
Ribotą Žuvų erą ir posovietinę erdvę sieja tai, kad užaugo kelios kartos, kurioms buvo skiepijamas ateizmas. Be to, Lietuva paveldėjo bene labiausiai Europoje stagnuojančią katalikybę, kuria kartais didžiuojamės, tačiau tam turime maža pagrindo – visuomenė menkai išmano krikščionybės mokymą bei istoriją, todėl imli prietaringoms idėjoms bei sąmokslo teorijoms. Visuomenė, turinti ideologinį bei tikybos monopolį, nėra atspari baciloms – įvairioms pseudokoncepcijoms, nepagrįstoms baimėms – ir yra atvira manipuliacijai bei melui.
Tokiomis pačiomis sąmokslo teorijomis šiandien gyvena kaimyninės Baltarusijos vadovas ir šiek tiek mažiau didžioji kaimynė Rusija. Imperinės ambicijos ją akina ir iškreipia vaizdą, o Stačiatikių bažnyčia jas palaiko, nes ir pati sektantiškai propaguoja išskirtinį savo vaidmenį.
Tad romano idėjos ne tiek paskatina mąstyti ar lavina kritinį mąstymą, kiek pažadina tuos pasąmonės gaivalus, vietoj kurių turėtų būti tvirti krikščioniški įsitikinimai. Todėl šis romanas yra kaip testas, parodantis tikrąją krikščionybės įtaką.
Šventas lytiškumas
Ką romane rasime tokio, ko nėra, autoriaus nuomone, iškraipytoje Biblijoje – kad praradome religijoje moteriškąjį pradą, kad gėdydamiesi žvelgiame į lytinius santykius, kurie neva yra priemonė suartėti su Dievu? Bet juk šiandien nelabai kas ir gėdijasi. Bažnyčia vos išlaiko šias pozicijas. Kai ietys laužomos dėl homoseksualių santykių ir šeimų, heteroseksualios poros linkusios gyventi nesusituokusios.
Pasak D. Browno, žydų šventykloje būdavo atliekamas lytinis aktas. Pagal Senojo Testamento mokymą tai atrodo visiškas absurdas ir Dievo išniekinimas. Pirmoje Samuelio knygoje rašoma apie Helio sūnus, kurie suguldavo su moterimis, susirinkusiomis prie Susitikimo palapinės (žydų šventyklos). Neparašyta, kad jie tai darydavo šventykloje. Tačiau žinome, kad Dievas pasmerkė tokį jų poelgį ir nubaudė juos bei jų tėvą, kad šis leido jiems taip elgtis.
Anot D. Browno, senieji žydai tikėjo, jog Saliamono šventyklos paslaptingojoje vietoje glausdavosi ne tik Dievas, bet ir jam lygi įtakinga moteris Šekina – dvasinės pilnatvės troškę vyrai eidavo į šventyklą aplankyti žiniuonių ir su jomis mylėdamiesi per fizinę sąjungą patirdavo Dievo buvimą. O Dievo vardo keturios raidės YHWH (bijodami be reikalo tarti Dievo vardą žydai praleisdavo balsius) kilo iš vyriškos žodžio pusės Jah ir ikihebrajiško Ievos vardo Havah. D. Brownas, matyt, priklauso tiems gnostikams, kurie ne tik mokė, jog paleistuvauti yra norma – vis tiek kūnas yra blogis, o dvasia nuo jo nepriklausoma – bet ir įžvelgė joje dvasinio tobulėjimo prasmę.
Romane teigiama, kad Kristaus dieviškumas yra Bažnyčios pramanytas, siekiant nuslėpti jo santuokini
us ryšius su Marija Magdaliete. Tačiau besivaikydamas prarasto moteriškojo šventumo autorius nejučia jį taip išaukština, kad Marija Magdalietė sudievinama, ir ieškoma jos kapo pagarbinti palaikus.
D. Brownas nenori parodyti krikščionybės indėlio išplečiant moterų teises. Jo idealizuojamame moterų aukso amžiuje iki krikščionybės Rytų visuomenėse moteris, palyginti su vyrais, apskritai neturėjo jokių teisių. Joms bet kokiu pretekstu galėjo būti įteiktas skyrybų raštas, be to, jos neturėjo skyrybų teisės. Kristus bei apaštalas Paulius uždraudė skyrybas, išskyrus neištikimybės atveju. Kristuje visi esate viena – nebėra nei vyro, nei moters, revoliucingai paskelbė Paulius.
Reziumė
„Da Vinčio kodo“ populiarumas – ne tik mūsų įsitikinimų testas, bet ir puiki galimybė Bažnyčiai siekti revanšo. Nesinorėtų, kad išgalvotų kaltinimų demaskavimas – kova su vėjo malūnais, fantomais arba chimeromis – atitrauktų dėmesį nuo rimtų problemų – nuo tų sferų, kuriose reikia siekti daugiau pažangos.
Tas gaires, rizikuodamas būti nepopuliarus, ima brėžti naujasis popiežius Benediktas XVI – nuo formalaus, paviršutiniško tikėjimo, televizinių šou ir kitokių masinių pramoginių renginių prie gilesnio tiesos pažinimo.
Stačiatikių bažnyčia taikliai pastebėjo, kad romano tikslas – nukreipti dėmesį nuo nuodėmės bei ją pateisinti. Tad palinkėkime Bažnyčiai, kad nugalėjusi šį Galijotą molinėmis kojomis, rastų savyje jėgų ieškoti ne prarasto moteriško šventumo, o tikro pažinimo, kuris yra Jėzuje Kristuje. Juk jame, kaip teigia apaštalas Paulius, kūniškai gyvena visa Dievybės pilnatvė.
 Dainius Martynas Èižas,
straipsnis buvo publikuotas savaitraštyje „Laikas“ 2005 m. gegužės mėn.13-19 d. Nr. 19 (89). Visos teisės saugomos.
Šį straipsnį galite aptarti
specialiai sukurtoje forumo temoje
Dan Brown'o knyga „Da Vinčio kodas“: aptarimas
{moscomment} |
