|
 Krišnaizmas yra labiausiai žinomas rytietiškos kilmės religinis judėjimas, kuris veikia vakarietiškoje kultūrinėje aplinkoje. Iš kitų į Vakarus importuotų rytietiškų judėjimų jis išsiskiria glaudžiomis sąsajomis su daugiaamže induistine tradicija bei tuo, kad krišnaistai neapsiriboja privačiomis religinėmis praktikomis, bet taip pat kultivuoja ir tam tikrą specifinę viešą subkultūrą. Krišnaistai išsiskiria ryškia apranga, tik jiems būdinga šukuosena, savita mityba, o visuomenės dėmesį labiausiai traukia spalvingos eisenos, kurių metu viešai garbinamas Krišna. Taip pat ne vienam teko sutikti romiai besišypsančių jaunuolių, kurie siūlo pasivaišinti specifiniais saldėsiais bei kartu bando įtikinti pirkti Krišnos sąmonės judėjimo knygų, paprastai labai spalvingų.
Judėjimo įkūrimas bei spartus augimas Judėjimo įkūrėjas ir didžiausias autoritetas Bhaktivedanta Swami Srila Prabhupada gimė 1896 metais Kalkutoje (Indija). Jis nuo mažens stipriais saitais buvo susijęs su vietos religine tradicija, todėl mokytojas Prabhupadą paskatinto Vedų (induizmo šventraščių) išmintį perteikti anglų kalba. Išvertęs, jo manymu, svarbiausias Vedų vietas, Prabhupada 1965-aisiais išvyko į JAV. Jau po metų jam pavyko įkurti Tarptautinę Krišnos sąmonės bendruomenę, kurios idėjos ypač viliojo „hipių“ kartos jaunimą. Kai į judėjimą įsitraukė tokie jaunimo dievaičiai kaip George’as Harrisonas iš The Beatles, grupės Grateful Dead nariai, kultinis poetas Allenas Ginsbergas, Krišnos sąmonės judėjimas tapo plačiai žinomas. Prabhupada mirė 1977 metais. Tada daugelyje pasaulio kraštų jau buvo įkurti šio judėjimo filialai ir suformuota gana stabili organizacinė struktūra. Įvairiais skaičiavimais, judėjimas turi nuo 200 tūkst. iki 1 mln. narių 75 pasaulio valstybėse, neskaičiuojant Indijos vaišnavų. Doktrina, religinės praktikos bei gyvenimo būdas Prabhupados tekstas „Bhagavat-Gita, kokia ji yra“ ir to paties autoriaus parengtos „Šrimad-Bhagavatam“, „Šri-Išopanisad“ bei kitos knygos judėjime laikomos autoritetingiausiomis. Krišnaistai savo įkūrėją pripažįsta vieninteliu šio laikmečio induizmo interpretatoriumi. Todėl minėtos knygos yra visų pirma gerbiamos kaip autoriniai judėjimo įkūrėjo darbai, įpareigojantys pasekėjus į juos atsižvelgti, kai kalbama apie religinius klausimus. Leidiniai sudaryti vienu principu – kiekviename skyriuje pirmiausia pateikiama nedidelė induistų šventraščio teksto ištrauka sanskrito kalba, toliau – teksto transliteracija, Prabhupados atliktas pažodinis bei literatūrinis vertimas ir išsamūs komentarai. Krišnos sąmonės judėjimo teologija kyla iš vaišnavų tradicijos induizme, kuri susiformavo XI–XII a. Judėjimo įkūrėjas Prabhupada interpretuojamas kaip guru-parampara (dvasinių meistrų) dinastijos tęsėjas, kildinamas iš Sri Caitanya (1485–1533), kuris savo ruožtu suvokiamas kaip Krišnos inkarnacija. Vaišnavų tradicija induizme išsiskiria personalistinio Dievo samprata. Judėjimo doktrina kalba apie Absoliutų (Aukščiausiąjį) Dievo Asmenį, kuris tapatinamas su Krišna. Tai skiriasi nuo tradicinių induizmo sistemų, kur Krišna tėra vienas Aukščiausios Dievybės aspektų. Krišnos sąmonės judėjime būtent Krišna simbolizuoja pirmapradį Dievo Asmenį, iš kurio kyla visa, kas egzistuoja. Pasak krišnaistų, Visatos kūrimas yra iš esmės įvairių energijų, kurių šaltinis ir valdovas yra Krišna, žaismas. Žemesniosios energijos yra materialioji tikrovė, kuri nėra gryna iliuzija. Tačiau ši tikrovė yra nesavarankiška, kiekviename materialiame objekte glūdi Krišna, jo egzistencijos ir gyvybingumo šaltinis. Iliuzija gimsta tada, kai dvasinė būtybė (žmogiškasis asmuo) „įklimpsta“ į šitą materialiąją tikrovę, suteikia jai reikšmę, kurios ji neturi, ir papuola į veiksmo ir atoveiksmio (karmos) dėsnio veikimą (šio dėsnio valdomi žmonės, save tapatinantys tik su šiapusine tikrove, vadinami „karmiais“). Taip, suteikus reikšmę materialiai tikrovei, sąmonė pajungiama kokiam nors gyvuliškam ar net „augališkam“ principui, ir dvasia papuola į ilgą atgimimų ir persikūnijimų ratą, iš kurio turi galimybę ištrūkti tik vėl atgimdama žmogumi. Pagrindinis nurodymas – kiekvienas turi atsiduoti Krišnai, susilieti su šios dievybės sąmone. Atsidavęs Krišnai asmuo tampa tyru bhakta, kuriuo rūpinasi pats Krišna. Bhakta – tai siela, kuri visiems laikams atsidavė Viešpačiui. Bhakta praktikuoja bhakti-yoga. Iš esmės šios jogos uždavinys – proto galia kontroliuoti jusles. Krišnaistų įsitikinimu, proto ir juslių aktyvumo užgniaužti neįmanoma, bet galima jas išgryninti, pertvarkius sąmonę. Nereikia kovoti su juslėmis, reikia jas pajungti. Kelias į tokį pajungimą veda per keturių praktikų atsisakymą. Pirmiausia bhakta turėtų būti labai dėmesingas maistui. Krišnaistai yra laktovegetarai, tai yra jie nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių ir jų produktų, bet mielai vartoja visus pieno produktus. Apskritai Krišnos sąmonės judėjimas pasaulyje dažnai vadinamas „virtuvės religija“, įvertinant nepaprastai turtingą indišką virtuvės tradiciją. Krišnaistai taip pat visiškai nevartoja intoksikantų. Jie atsisako net tabako, kavos ar juodos arbatos. Jie nežaidžia azartinių žaidimų bei laikosi griežtos seksualinės tvarkos. Lytinis gyvenimas, pasak krišnaistų, turi būti skirtas išskirtinai pradėti vaikams. Draudžiami tokie lytiniai santykiai, kurių tikslas yra tik malonumas. Negalima lytiškai santykiauti ne su savo sutuoktiniu, taip pat naudoti įvairias kontraceptines priemones. Ir abortai įvardijami kaip vienas didžiausių nusižengimų. Didelis dėmesys religiniame judėjime skirtas mantroms, savotiškam giedojimui ar garso vibravimui, kuris skirtas išlaisvinti sąmonę. Pati mantra labai paprasta: Hare Krishna Hare Krishna / Krishna Krishna Hare Hare / Hare Rama Hare Rama / Rama Rama Hare Hare. Hare yra kreipinys, Rama – viską džiuginantis, Krishna – visų patraukliausias. Krišnaistų tvirtinimu, mantros leidžia sąmonei pakilti į prigimtinį, švarų lygmenį. Judėjimas Lietuvoje Pirmieji krišnaistai Lietuvoje atsirado apie 1979 metus. Judėjimas atrado palankią dirvą ypač tarp sovietinės tikrovės slegiamų humanitarų. Krišnos sąmonės judėjimo idėjos į Lietuvą atėjo daugiausia per Rusiją bei Latviją. Iš pradžių valdžia į krišnaistus žiūrėjo kaip į nekenksmingą alternatyvą disidentiniam judėjimui, tačiau jau 1981 metais prasidėjo krišnaistų persekiojimai. Tiesa, jie nesunaikino judėjimo ir jau 1987-aisiais vilniečiai išvydo pirmąsias egzotiškas krišnaistų eitynes miesto gatvėmis. Jos buvo akylai stebimos milicijos, tačiau niekas nebuvo suimtas. 1989 metais, po ilgų pastangų, judėjimas buvo oficialiai įregistruotas. Šiuo metu oficialiai veikia dvi Krišnos sąmonės judėjimo bendruomenės, taip pat judėjimo narių iniciatyva įkurtas fondas „Harė Krišna: maistas kūnui ir sielai“, labdaringai maitinantis socialiai remtinus žmones. Vilniuje veikia ir visuomeninė organizacija „Vedų kultūros studijų centras“, užsiimantis švietėjiška veikla, bei jo analogas Kaune „Vedų kultūros centras“. Judėjimas neveda griežtos narių apskaitos. Šiuo metu jam priklauso apie 300 narių. Kritikų pastabos Nepaisant tikrai neagresyvios pasaulėžiūros, krišnaistai neretai tampa kritikų taikiniu. Dažniausiai dėl to, jog jų gyvenimo būdas ryškiai išsiskiria sekuliarizuotos visuomenės fone. Kita vertus, patys judėjimo nariai neretai turi polinkį izoliuotis nuo visuomenės, ir tai kelia dar didesnį aplinkinių įtarumą. Tiesa, neturėtume pamiršti, kad per beveik keturis gyvavimo dešimtmečius judėjimas buvo susidūręs su ne viena rimta vidaus problema. Èia verta paminėti liūdnai pagarsėjusį dalies krišnaistų polinkį narkotinėms medžiagoms, taip pat aršius konfliktus dėl atskirais atvejais šokiruojamų vaikų auklėjimo sąlygų judėjimo įkurtose mokyklose. Dabartiniai judėjimo ly deriai įsitikinę, kad tokio pobūdžio problemos jau praeityje. Kritikai pasiryžę atidžiai stebėti judėjimo veiklą. Na, o tiems, kurie susižavėjo krišnaistų kulinariniais sugebėjimais, norėčiau palinkėti sugebėjimo atskirti religiją ir kulinariją.  Andrius Navickas
Publikuota savaitraštyje "Dialogas" (2003-06-20, Nr. 25(572), p.8). Skelbiama gavus leidimą. Pateikta medžiaga yra „Dialogo“ redakcijos nuosavybė. Kopijuoti, platinti be redakcijos sutikimo DRAUDŽIAMA.
{moscomment} |
