|
Kai kurios amišų bendruomenės Jungtinėse Valstijose atsisako pasukti laikrodžius valanda į priekį, kadangi tai traktuoja kaip nepateisinamą modernizmą krikščionio gyvenime.
Ohajo valstijos šiaurės rytuose esančiame Middlefielde - amišų centre - 10 iš 90 vietos bažnyčių atsisakė pereiti prie vasaros laiko. Laiko nekeisti nusprendė bažnyčių vyskupai, kurie pagal dar XVIII a. susiklosčiusią tradiciją sprendžia tokius klausimus. Drausmingi nariai šiam sprendimui pakluso.
Susiklostė ganėtinai keista padėtis, kadangi amišų bendruomenių nariai gyvena kartu, nors priklauso skirtingoms vietinėms bažnyčioms, todėl nutinka, kad pas kaimyną kitoje gatvės pusėje ar už tvoros laikas gali būti „lėtas“ (angl.: slow time), o pas kitą - jau pakeistas (angl.: fast time). Tokia situacija susiklostė visoje Geauga grafystėje ir dar dviejų grafysčių dalyse, kur susitelkę gyvena žemdirbiai bei medinių namų gamintojai amišai.
„Mes visada gyvenome šiuo laiku ir nėra jokio reikalo jį kaitalioti“ vienam Clevelando laikraščiui aiškino vienas iš konservatyviųjų vyskupų, pagal amišų tradiciją atsisakęs paminėti savo pavardę. Tačiau dauguma amišų šeimų, palaikančių verslo ryšius su išoriniu pasauliu, vis dėl to kartu su visais amerikiečiais pasuko laikrodžio rodykles valandą į priekį. Vienas pieną parduodantis amišas fermeris sprendimą aiškino tuo, kad „laiko kaitaliojimas turi ir blogų ir gerų aspektų“, tačiau, prisitaikius prie daugumos gyventojų, jam esą kyla mažiau vargo su pienovežių pravažiavimo grafiko sekimu.
Amišų šaknys siekia radikaliosos Reformacijos ir anabaptizmo gimimo Europoje laikus. Šveicaras vyskupas Jacob Amman 18 a. buvo Menonitų Bažnyčios ekskomunikuotas už nesutarimus su kitais, kilusius daugiausia dėl jo įvestų griežtų taisyklių bendravimui ir aprangai. Iš jo pavardės kilo judėjimo pavadinimas menonitai amišai (Ammish Mennonites). Beveik visi amišai vėliau emigravo į Šiaurės ar Pietų Ameriką.
Kaimo vietovėse gyvenantys amišai nesinaudoja elektros prietaisais, telefonais, važinėja ne automobiliais, bet arkliais kinkomais vežimaičiais, rengiasi kukliai, daugiausia vienspalviais drabužiais (juodais, baltais ar mėlynais) pagal savo bendruomenės tradiciją, kai kurie išlaikė vokiečių kalbos Palatino dialektą, vartotą 18 a. Šveicarijoje.
Pagal www.wwrn.org pranešimą parengė Arnoldas{moscomment} |
