|
„Kultų prevencijos biuras“ – tokio pavadinimo organizaciją 2004 m. pabaigoje Kaune įsteigė buvusio Susivienijimo bažnyčios nario, Jaroslavo, pasisakyme minimi N. Danielienė, V.Èiupaila bei keletas kitų asmenų. „Religija.lt“ kūrėjai nusprendė pasidomėti šios organizacijos nuomone apie Jaroslavo minimus faktus. Biuro atstovę Nataliją Danielienę kalbina Gediminas Pulokas.
G.P.: Pradžioje gal galėtumėte pristatyti savo neseniai įkurtą organizaciją? Kokius pagrindinius tikslus sau keliate?
N.D.: Na, mūsų „Kultų prevencijos biuras“ įsikūrė ne taip seniai, tačiau pačia problematika mes, žmonės įsteigę šią organizaciją, domimės jau nuo seniau. Ne vienas mūsų steigėjų yra vienaip ar kitaip nukentėjęs nuo sektų veiklos. Ne išimtis ir aš: į sektą buvo įtrauktas man artimas žmogus. Be to, ir pati buvau per plauką nuo įsitraukimo į sektą, tačiau, laimei, pavyko išsikapstyti.
Pradėję domėtis šiais klausimais sužinojome ir apie jūsų 2001 m. įsteigtą organizaciją – „Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centrą“. Esu kreipusis tiek į poną Glodenį, tiek į poną Navicką [vieni iš NRTIC specialistų – G.P.], tačiau iš jų nesulaukiau nei objektyvios informacijos, nei konstruktyvios pagalbos. Neneigsiu, galbūt pradžioje jūs [t.y. NRTIC – G.P.] ir turėjote gerą tikslą – suteikti kiek įmanoma visapusiškesnę informaciją, – tačiau šiuo metu, labiau susipažinę su jūsų veikla, priėjome išvados, kad – ar iš nežinojimo, ar iš nesuvokimo – jūsų centras yra linkęs užmerkti akis prieš daugelį grėsmių, kylančių dėl sektų veiklos (tą patį, beje, galima pasakyti ir apie pono Introvigne Italijoje įsteigtą CESNUR ar Anglijoje veikiančią organizaciją INFORM). Juo labiau, kad pradėję šiais klausimais domėtis radome ir nemaža alternatyvios informacijos tai, kurią pateikia NRTIC: tai ir tokių mokslininkų kaip Singer ar Volkov darbai, ir duomenys, pateikiami kitų mokslinių centrų, tyrinėjančių sektantiškumo apraiškas Europoje.
Taigi, pagrindinis mūsų tikslas – pristatyti visuomenei savo požiūrį, atskleisti tiesą apie tai, kas iš tiesų vyksta daugelyje sektų, apie jose plačiai naudojamus psichologinės manipuliacijos metodus, kurių jūs [t.y. NRTIC – G.P.], deja, nematote ar nenorite matyti. Tai nėra vien religija, religija šiuo atveju yra veikiau priedanga kitiems dalykams, nors galbūt pats žmogus, patekęs į vieną ar kitą judėjimą apie tai ir nesusimąsto...
G.P.: Neseniai kalbėjomės su vienu buvusiu Susivienijimo judėjimo nariu. Paprašytume pakomentuoti keletą jo papasakotų atvejų.
N.D.: O su kuo kalbėjotės, jei ne paslaptis?
G.P.: Su Jaroslavu.
N.D.: Mano žiniomis jis nėra buvęs narys. Prieš savaitę ar pora internete skaičiau keletą jo pasisakymų, iš kurių sprendžiant, jis tebėra Susivienijimo judėjimo narys.
G.P.: Šiuo atveju, gal tai net ir ne taip svarbu. Kaip pakomentuotumėte Jaroslavo pateiktą faktą, kad vieni iš dabartinio „Kultų prevencijos biuro“ steigėjų, ir konkrečiai Jūs, stengėsi aktyviai bendrauti su „munistų“ tėvais, dalino jiems tam tikrą literatūrą?
N.D.: Taip aš bendravau su Jareko tėvu. Reikalas tas, kad jo tėvą aš asmeniškai pažinojau: pati pragyvenau tame rajone 20 metų. Norėjau tiesiog nupasakoti, kaip mums atrodė tuo metu susiklosčiusi situacija: juk Jarekas „po savimi“ turėjo dar keletą žmonių, kuriuos pats asmeniškai traukė paskui save. Norėjome tą „grandinėlę“ kažkaip stabdyti. Ar bent jau pašnekėti su tėvais, kad jie patys nepadarytų neigiamos įtakos: juk šiuo atveju kokie nors barimai ar labai griežti aiškinimai visiškai nieko neduoda: žmogus ima tik dar labiau trauktis į savo vidinį pasaulį, prie savo naujųjų draugų... Tokiu atveju gali gautis ir atvirkštinis efektas.
G.P.: Minėtame interviu Jaroslavas teigia, jog, kiek jam žinoma, jūsų biuro nariai stengėsi aplankyti visų „munistų“, apie kuriuos turėjote duomenų, tėvus?
N.D.: „Kultų prevencijos biuras“ buvo įsisteigtas tik gruodžio 27 dieną, tad tuo laiku šio biuro vardu niekas neturėjo teisės niekur važiuoti.
G.P.: Na taip, tačiau važiavote Jūs asmeniškai, kartu su ponu Èiupaila.
N.D.: Dovanokit, bet pas ką jisai važiavo? Jisai mane tiktai nuvežė pas tą Jūsų poną... Šatkevičių [Jaroslavo tėvas – G.P.], – mano jaunystės pažįstamą.
G.P.: Tai pas kitus tėvus Jūs nesilankėte? Ar lankėtės?
N.D.: Dar važiavau pas vienos merginos mamą.
Šioje vietoje pašnekovės prašymu pokalbį telefonu teko nutraukti: jai teko grįžti prie savo tiesioginio darbo. Susitarėme pašnekesį pratęsti po poros valandų.
G.P.: Anot jau minėto Jaroslavo, po Jūsų apsilankymų pas kai kurių „munistų“ tėvus, atsitikdavo ir taip, kad santykiai tose šeimose, – t. y. santykiai tarp Susivienijimo judėjimo narių ir jų tėvų, – tik dar labiau pašlydavo.
N.D.: Aš esu važiavusi tik du kartus, tiksliau – važiavau kartą, tačiau aplankiau dvi šeimas tame pačiame rajone. Lankiausi pas Jaroslavo ir dar vienos merginos tėvus.
Išaiškėjo, jog Jaroslavas skaitė paskaitas mokykloje, apsimesdamas jaunuoju socialliberalu. Ar liberaldemoktatu? Tiksliau jau nebepamenu. Nežinau tiksliai visų ten vykusių peripetijų: jei man kažkas pamelavo, tai gal ir aš čia Jums meluoju. Tačiau tai vyko lenkiškos vidurinės mokyklos užklasinės veiklos metu. Į šią veiklą buvo įtraukti tiek mokyklos abiturientai, tiek net ir pilnametystės nesulaukę jaunesniųjų klasių moksleiviai. Šiuo atveju, nepilnamečiams dėstyti religinius dalykus, prieš tai to nesuderinus su jų tėvais, mūsų šalyje, kaip žinote, nėra leidžiama. Žodžiu, tie vaikai – nepilnamečiai, – pasakojo, kad Jarekas jų prašė niekam nesakyti, neišduot paslapties, kad jis yra iš „munistų“ centro...
G.P.: Vis dėlto, o kaip ten su tais santykiais šeimose?
N.D.: O Jūs tai parašysite, ar neparašysite?
G.P.: Pasistengsiu parašyti.
N.D.: Pirma, noriu pasakyti, kad šių savo žodžių nenoriu taikyti prieš Jareką asmeniškai. Tiesiog, stengiuosi atskleisti veikiau paties judėjimo tam tikrus niuansus: visai nesiekiu šiuo pasakojimu pakenkti konkretiems žmonėms. Tiesiog norime, kad visuomenė žinotų tokius dalykus.
G.P.: Aišku. Tačiau, kaip ten su tais tėvų ir vaikų santykiais šeimose, po minėtų Jūsų apsilankymų?
N.D.: Visų pirma, aš kalbėjausi su Jaroslavo tėvais ir, manau, kad jų požiūris į savo vaikus buvo puikus. Mano galva, jie viską labai protingai darė. Nors jų sūnus, deja, paskui įtraukė ir daugiau vaikų. To paties negaliu pasakyti apie kito vaiko tėvus: jie, vis dėlto, mūsų nepaklausė ir sukomplikavo, – žinoma, tėvai savo vaikui norėjo tik gero, – tarpusavio santykius. Bet tai nebuvo mūsų pokalbio pasekmė.
G.P.: Ir paskutinis klausimas. Anot to paties Jaroslavo, yra buvę atvejų, kai dabartinis Jūsų neseniai įkurto biuro narys, ponas Èiupaila, stovėdavo prie „munistų“ būstinės ir fotografuodavo į ją ateinančius žmones. Kaip Jūs tai galėtumėte pakomentuoti?
N.D.: Gal galėtumėte pasakyti tikslią datą?
G.P.: Datos aš, deja, negalėčiau pasakyti.
N.D.: Jaroslavas apie mūsų „Kultų prevencijos biurą“ negalėjo būti nieko girdėjęs, kadangi mes visuomenei, dėl tam tikrų niuansų, kurie turėtų netrukus būti išsispręsti, kol kas dar net nesame oficialiai pr
is
istatę.
G.P.: Suprantu, tačiau klausiu apie pono Èiupailos veiksmus, kaip apie dabartinio Jūsų organizacijos nario. Tuo metu Jūsų biuras gal dar ir nebuvo įkurtas, tačiau dabar, bet kokiu atveju, jis yra jo narys.
N.D.: Aš Jums tiesiog pasakysiu taip: matau norą dar oficialiai net neprisistačiusiai organizacijai pakišti koją, pasinaudojant įvairiausiais išankstiniais, primestais dalykais.
G.P.: Na, mes tiesiog stengiamės išklausyti abidvi puses...
N.D.: Tai Jūs tiesiai pono Èiupailos ir klauskite. Man nėra žinoma, kad jis būtų ten vaikščiojęs ar fotografavęs. Mes tokiais dalykais neužsiimame. Kaip privatus žmogus jis gali elgtis kaip tinkamas, tai jo reikalas.
G.P.: Bet juk jis yra dabartinės Jūsų organizacijos narys. Nesvarbu, kad Jūsų organizacija tuo metu galbūt dar ir neveikė kaip tokia...
N.D.: O jūs tam turite kokių nors įrodymų, ar kaip čia reikia suprasti?
G.P.: Na, aš tiesiog klausiu. Viso labo noriu pasiteirauti.
N.D.: Man tokie atvejai nėra žinomi.
G.P.: Ačiū už pokalbį.
N.D.: Aš dar štai ką norėjau pasakyti: Jūs turbūt žinote mano nuomonę apie „Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centrą“. Galbūt Jūsų svetainė ir yra kažkiek informatyvi, pati joje neretai apsilankau, tačiau sektų žinovo Jūs, deja, nei vieno neturite. Todėl nenorėkite atstovauti mokslui, tiriančiam sektantiškumo apraiškas. Prisipažinsiu, kad ir pati savęs nelaikau sektų žinove. Tačiau mes vadovaujamės kitų mokslininkų darbais, kurie yra diametraliai priešingi toms mintims, kad Lietuvoje iš viso nėra destruktyvių kultų arba, jei ir pasakoma, kad jie yra, tai jie yra „kažkur, neaišku kur“. Todėl mes jau renkame ir ateityje rinksime visą reikiamą informaciją ir teiksime ją toms Lietuvos institucijoms, kurios turėtų atkreipti į tai dėmesį.
G.P.: Na, dėkui už nuomonę.
Interviu su Jaroslavu skaitykite čia.{moscomment} |
