|
Ar sekuliaraus antikultinio ir religinio kontrkultinio judėjimo skilimas gali peraugti į atvirą antagonizmą?  Massimo Introvigne - teisininkas ir sociologas, dirba Turine, Italijoje. Tarptautinės naujojo religingumo tyrinėtojų organizacijos (Center for Studies on New Religions – CESNUR) vadovas. M.Introvigne yra parašęs daugiau nei 10 knygų bei keliasdešimt straipsnių įvairiomis šiuolaikinio religingumo temomis. Straipsnis parengtas remiantis pranešimu, skaitytu 1993 m. Londone vykusiame tarptautiniame seminare „Naujosios religijos ir naujoji Europa“; seminaras surengtas CESNUR (Center for Studies on New Religions), INFORM (Information Network Focus on New Religious Movements) ir ISAR (Institute for the Study of American Religion) iniciatyva. Lietuviško straipsnio vertimo autorinės teisės priklauso NRTIC.
Tiek Jungtinėse Valstijose, tiek ir kitose šalyse esama nemažai sociologinės literatūros, nagrinėjančios vadinamąjį „antikultinį judėjimą“. Vis dėlto, dauguma antikultinio judėjimo tyrinėtojų išleidžia iš akių tai, kad pastarąjį judėjimą sudaro dvi atskiros bei vis labiau tarpusavyje imančios konfliktuoti stovyklos: viena jų sekuliari, kita – religiškai angažuota. Sekuliaraus anti-kultinio ir religinio kontr-kultinio judėjimo skirtumus yra aptaręs J. Gordon'as Melton'as bei šių eilučių autorius. „Antikultines“ ir „kontrkultines“ organizacijas skiriančią terminiją perėmė net ir toks kontrkultinis leidinys kaip Christian Research Journal, o visai neseniai šios kategorijos prašmėžavo net ir Christianity Today puslapiuose. Kita vertus, antikultiniuose žurnaluose bei informaciniuose biuleteniuose tokia perskyra paprastai nėra vartojama. Tuo tarpu mažiausiai viename oficialiame Romos Katalikų Bažnyčios dokumente – Foggia arkivyskupo, monsinjoro Giuseppe Casale ganytojiškame laiške „Naujasis religingumas ir naujoji evangelizacija“ – antikultinių ir kontrkultinių judėjimų distinkcija yra naudojama, aprašomi ir ryškiausi šių grupių skirtumai (beje, iš katalikiškų pozicijų čia kritikuojami abu judėjimai). Šiame straipsnyje bandysiu atidžiau pažvelgti į antikultinių ir kontrkultinių judėjimų skirtumus bei įvertinti tai, kiek šie skirtumai gali būti svarbūs prieš „kultus“ kovojančių judėjimų, pačių naujųjų religinių judėjimų bei tyrinėtojų socialiniams santykiams. Galiausiai pateiksiu tam tikras išvadas susijusias su „tiesos klausimu“, kuriame glūdi esminės antikultininkų, kontrkultininkų, bažnyčių ir mokslininkų tarpusavio prieštaros. Prieš kultus kovojančių judėjimų tipologija
Šiame skyriuje pateiksiu pagrindinius antikultinių ir kontrkultinių judėjimų požiūrių skirtumus bei pristatysiu du papildomus potipius: doktrininį ir sociologinį. a) Tarp antikultinių ir kontrkultinių judėjimų galima įžiūrėti tiek subjektyvius, tiek objektyvius skirtumus. Subjektyviai žvelgiant, dažniausiai ir beveik be išimčių kontrkultinius judėjimus sudaro krikščionių dvasininkai bei tikintieji, susirūpinę dėl didėjančio bažnyčių narių, pasitraukiančių į „kultus“ bei kitus religinius judėjimus, kurie nėra laikomi krikščioniškais, skaičiaus. Nors esama ir katalikiškų kontrkultinių judėjimų (pavyzdžiui, G.R.I.S. Italijoje), vis tik didžiąją kontrkultinių judėjimų erdvę užpildo protestantai, savo ruožtu, pastarųjų didžiąją dalį sudaro evangelikalai. Antikultiniai judėjimai kyla iš sekuliaraus pagrindo, gausesnioji jų narių bei vadovų dalis yra netikintys sekuliarieji humanistai ar profesijų, susijusių su psichine sveikata bei teise, atstovai. Vis dėlto, norint tarp šių dviejų judėjimų nubrėžti perskyrą, subjektyvių kriterijų nepakanka, tuo labiau negalima jų suabsoliutinti. Dvasininkija, – daugiausia protestantai, tačiau pasitaiko ir katalikų kunigų, – paprastai įsitraukia ir į antikultinius judėjimus; šiuo atveju ji linksta perimti pastaruosiuose judėjimuose vartojamą leksiką ir elgseną (pavyzdžiui, čia galima prisiminti ir tėvą Kent Burtner’į, Romos katalikų kunigą). Antikultinės grupės ir žydai
Nors ir esama nedidelės žydų bendruomenės narių dalies, besilaikančios savitos kontrkultinės pozicijos, vis tik nepaprastai daug žydų tautybės žmonių – tiek sekuliarių, tiek ir giliai religingų – yra įsitraukę į antikultinius judėjimus. Be abejo, viena to priežasčių yra sociologinė, susijusi su faktu, jog žydų bendruomenėje buvo ypatingai juntamas narių pasitraukimas į „kultus“; matyt, tuo galima paaiškinti žymiausių žydų veikėjų užimamas griežtas pozicijas bei jų bendradarbiavimą su antikultiniais judėjimais. Vis dėlto, kai kurios ryškesnės žydiškos kilmės figūros, atstovaujančios antikultinius judėjimus, šį reiškinį linksta aiškinti kitaip. Judaizmas nėra misionieriška religija, todėl, bent jau ortodoksinė jo atšaka, į religinį atsivertimą visada žiūrėjo su tam tikru įtarimu. Tradiciškai judaizmas nesiekia atsivertimo ir, – nors reformuotojo ar konservatyviojo judaizmo požiūris šiuo klausimu gali kažkiek skirtis, – ortodoksinis judaizmas „tikrą“ atsivertimą laiko pakankamai retu reiškiniu. Galimas daiktas, ką teigia ir kai kurie žydų tautybės antikultinių judėjimų lyderiai, kad net ir labiausiai susekuliarėję žydai išlaiko įtarumą žvelgdami į bet kokius religinius atsivertimus apskritai, o juo labiau į – „staigiuosius“, todėl jau savaime jie yra linkę palaikyti antikultinius judėjimus, kurie vienodai įtariai žiūri ir į atsivertimo dinamiką. Taigi, kaip matome, subjektyvūs elementai nėra esmingiausi mėginant užčiuopti antikultinių ir kontrkultinių judėjimų skirtumus. Objektyvūs požymiai šiuo atveju yra kur kas aktualesni. Esminė sekuliaraus antikultinio judėjimo savybė ta, jog jam rūpi vien elgsena, o ne pats tikėjimas (pastaraisiais žodžiais remiasi ir standartiniai antikultininkų šūkiai). Jis nesidomi kurių nors konkrečių religinių įsitikinimų tikrumu ar klaidingumu: šiuo atveju deklaruojama, jog susirūpinimą kelia pats aptariamų judėjimų narių elgesys, kuris esąs žalingas tiek patiems individams, tiek jų šeimoms, tiek ir visuomenei apskritai. „Kultas“ pagal kontrkultininkus
Sekuliarus antikultinis judėjimas siekia ištraukti žmones iš „kultų“; „kultus“ palikusiesiems šis judėjimas nesiima siūlyti jokių kitų religinių ar filosofinių tiesų. Dalis antikultinio judėjimo narių, atstovaujančių su psichine sveikata susijusioms profesijoms, į jau ir taip kaitrią ugnį dar šliūkštelėjo alyvos, pasiūlydami kontraversiškąją „smegenų plovimo“ teoriją. Populiarioji psichologija prie to prisidėjo iškeldama dar labiau abejotiną teoriją apie „pasąmonines žinutes“, užslėptas kone visur: nuo roko muzikos iki tariamai visiškai nekaltų knygų. Kontrkultinis judėjimas nesutinka veik su visais savo sekuliari ojo kolegos skelbiamais prioritetais. Šios pusės šalininkai linkę manyti, jog ribos tarp tikėjimo ir elgsenos yra kur kas sunkiau įžiūrimos, nei to norėtų antikultininkai. Kontrkultininkai tiesiog teigia, jog klaidingas įsitikinimas – erezija – laužo Dievo įstatymus, ir tai tiek pat pavojinga, kiek ir bet koks elgesys priešingas žmonių įstatymams. „Kultas“, žvelgiant iš šios perspektyvos, apibūdinamas visų pirma ne kaip pinigų besivaikantis verslas, bet kaip erezija. Tačiau šioje vietoje sunkumų kyla tame, kad iš kiekvienos religinės pozicijos išplaukia savitas erezijos, o tuo pačiu ir – „kulto“, supratimas, taigi ir protestantų atstovaujamas kontrkultinis judėjimas daugeliu atžvilgių neabejotinai skiriasi nuo katalikų atstovaujamo kontrkultinio judėjimo. Kitas svarbus skirtumas tarp kontrkultinio ir sekuliaraus antikultinio judėjimų glūdi tame, jog kontrkultininkai visai nepuola džiaugtis, jei kuris nors „kulto“ narys jį tiesiog palieka, nebent jis ar ji būtų priėmęs „teisingą“ tikėjimą. Racionalistai ir postracionalistai
b) Kitą potipį galima įžvelgti tiek antikultinį, tiek ir kontrkultinį judėjimą padalijus kitu pjūviu, – į racionalistus ir postracionalistus. Tokioje erdvėje iškėlus klausimą Kodėl „kultai“ vis dar tebeauga?, galima būtų išgirsti pakankamai skirtingų paaiškinimų. „Racionalistų“ grupėse dažniausias šio reiškinio paaiškinimas būtų toks: žmonės iš esmės yra lengvatikiai ir tai, kad vieną dieną jie gali tapti sumanių sukčių apgaulės aukomis, ypač kai kalbama apie religiją, yra tiesiog faktas. Jei antikultininkai tokiu atveju akcentuotų sekuliarius šios apgaulės bruožus (pavyzdžiui, „netikrus“ stebuklus), tai kontrkultininkai – jos religinę pusę (pavyzdžiui, „manipuliavimą“ Šv. Raštu); vis dėlto, abiem atvejais paaiškinimai remiamasi apgaulės faktu. Kita vertus, postracionalistai, atsakydami į klausimą Kaip „kultams“ pavyksta pritraukti naujų narių?, „kultų“ lyderiams priskirtų kone antžmogiškas galias ir sugebėjimus. Religiškai angažuoti postracionalistai kontrkultininkai „kultų“ vadovus sietų su Šėtonu ar okultiniais reiškiniais. Sekuliarieji jų kolegos antikultininkai kalbėtų apie nežmogišką „sektantų“ gebėjimą savo aukoms „plauti smegenis“; kaip jau minėta, kai kuriose antikultinėse teorijose „smegenų plovimas“ įgyja kone magišką galią, tampa savotiška „nelabojo akies“ modernia versija. Postracionaliuosius religiškai angažuoto kontrkultinio judėjimo bruožus dar labiau išryškino „religinės kovos“ teorijos. „Religinės kovos“ judėjimas kilo aštuntame bei devintame XX a. dešimtmečiuose Kalifornijos evangelikalų bei sekmininkų aplinkoje, o pasauliniu mastu jį išgarsino 1986 m. išleistas Frank’o Peretti romanas This Present Darkness (Tamsybių dabartis). 1991 metais šios knygos jau buvo parduota pusantro milijono egzempliorių. Skirtingi paaiškinimai
Paretti romanas vaizduoja egzorcizmais ir maldomis besiremiantį karą, kurį prieš piktąsias jėgas, – įskaitant ir „apsėstus“ žmones, atstovaujančius pačią įvairiausią „kultinių“ tikėjimų ir elgsenos gamą, apimančią tiek rytietiškus „kultus“, tiek ir Naująjį amžių, – kovoja susivienijusi žmonija ir angelai. Po Paretti romano sėkmės įsitikinimas, kad „kultai“ plinta „apsėstų“ asmenų dėka, evangelikalų sluoksniuose dar labiau paplito, pasiekdamas net ir kai kuriuos evangelikalų bei sekmininkų „apsėdimo“ teorijoms paveikesnius katalikiškus sluoksnius. | | Antikultininkai | Kontrkultininkai | | Racionalistai | Apgaulė religinio oportunizmo pavidalu | Apgaulė „erezijos“ pavidalu | | Postracionalistai | Smegenų plovimas | Apsėdimas „religinės kovos“ kontekste | Skirtingi atsakymai į klausimą, kaip „kultams“ pavyksta pritraukti naujų narių Èia pateikiama lentelė vaizduoja keturis galimus prieš kultus nukreiptų judėjimų modelius. Pirmasis modelis – racionalistinis antikultinis judėjimas. Pagrindinė šio judėjimo paradigma yra apgaulė, kurios griebiasi lengvatikių sąskaita užsidirbti sumanę religiniai oportunistai. Tipiškiausius racionalistinius antikultinis judėjimus sudaro „profesionalūs skeptikai“, kurių tikslas – „demaskuoti“ bet kokias pretenzijas į religinius stebuklus ar dvasinius fenomenus. Nors profesionalūs skeptikai egzistuoja mažiausiai tiek pat laiko, kiek ir įvairūs psichikos tyrimai bei pats spiritizmas (pavyzdžiui, scenoje savo pasirodymus rengiantys magai jau XIX amžiuje su pasimėgavimu demonstruodavo, jog ir jie yra pajėgūs atlikti spiritistams mediumams priskiriamus triukus), šiuo metu tarptautinėje antikultinėje scenoje įtakingiausia grupė yra daugiausia JAV veikiantis Paranormalių reiškinių mokslinio įvertinimo komitetas (Committee for the Scientific Investigation of the Claims of the Paranormal (CSICOP)), leidžiantis pakankamai plačiai žinomą žurnalą Skeptical Inquirer. Skeptikų organizacija Italijoje
Labai panaši organizacija, besivadinanti CICAP (Comitato Italiano di Controllo delle Affermazioni sul Paranormale – Tariamai paranormalių reiškinių kontrolės komitetas Italijoje) yra įsikūrusi ir Europoje, Italijoje. Nors administraciniu požiūriu CICAP yra nepriklausomas, vis tik ši organizacija linkusi pabrėžti savo artimus ryšius su CSICOP. Garsiausias CICAP atstovas yra televizijos žurnalistas Piero Angela, kuris jau daugelį metų rašo knygas bei rengia paranormalius reiškinius demaskuojančias bei prieš „kultus“ nukreiptas televizijos laidas. Šiam žurnalistui pavyko į savo gretas pritraukti populiarių rašytojų, kaip antai satyrikas (besidomintis ir filosofijos istorija) Luciano De Crescenzo, bei žymių mokslininkų, pavyzdžiui, – italų Nobelio premijos laureatai Carlo Rubbia ir Rita Levi Montaleini ar astrofizikė Margherita Hack, jau anksčiau pagarsėjusi kaip sekuliarius humanizmo pozicijų gynėja. Sekdamas CSICOP’o modus operandi, itališkasis jo bendražygis, kurio TV laidos dabar demonstruojamos jau ir kitose Europos šalyse, į pagalbą taip pat pasitelkė žymų iliuzionistą, Victor’ą Balli, kuris tvirtina galįs atlikti per tūkstantį įvairių triukų, kuriuos įvairūs religiniai judėjimai ar dvasingumo grupės paprastai pateikia kaip stebuklą ar antgamtiškumo įrodymą. Be viso to CICAP mėgino išpūsti dar didesnį muilo burbulą, pasiūlydamas 100000 JAV dolerių prizą tam, kuris pateiks nenuginčijamų paranormalių ar antgamtinių reiškinių egzistavimo įrodymų. Pastebėtina, kad Jungtinėse Valstijose „CSICOP, kaip judėjimas ir lobistinė, prieš tariamą paranormalumą kovojanti grupė, yra susilaukusi įspūdingo pasisekimo“. Palyginti su CSICOP, CICAP ir kitoms panašioms europietiškoms organizacijoms pavyko pelnyti kur kas mažiau pasisekimo, nepaisant to, jos nuolat patraukia žiniasklaidos dėmesį, spaudoje jų dėka pasirodo tūkstančiai skilčių joms rūpimomis temomis. Proto kontrolė ir smegenų plovimas
Postracionalistiniai antikultiniai judėjimai taip pat yra veikiau sekuliarūs, nei religiškai angažuoti, tačiau „kultų“ sėkmę jie beveik išimtinai linkę aiškinti smegenų plovimu. Ypatingai tose grupėse, kurių vadovai neturi išsilavinimo psichinės sveikatos srityje, į smegenų plovimą imama žiūrėti kaip į paslaptingą ar magišką reiškinį; tokias grupes, tam tikra prasme, galima sugretinti ir su kontrkultininkais postracionalistais, kurie „kultų“ plitimą priskiria velniui. Labai dažnai europietiški prieš kultus veikiantys judėjimai būna glaudžiai susiję su savo kolegomis iš JAV. Panašiai kaip CICAP priklauso nuo CSICOP, žymiausi Europos postracionalistiniai antikultiniai judėjimai, – CCMM ir ADFI Prancūzijoje, AIS, CROAS ir Pro Juventute Ispanijoje, FAIR Anglijoje, ARIS Italijoje, – yra smarkiai susiję su tokiomis amerikietiškomis organizacijomis kaip CAN (Cult Awareness Network – Informacijos apie kultus tinklas) ar American Family Foundation (Amerikos šeimų fondas), o, kai kuriais atvejais, be jų pagalbos, matyt, net ir ne egzistuotų. Štai pavyzdžiui, itališkoji organizacija ARIS pabrėžia, jog ji yra „sekuliari grupė“, „palaikanti ryšius su panašiomis organizacijomis Europoje ir Jungtinėse Valstijose“, vengianti vertinti „doktrininius ar teologinius klausimus“. „Kultai“, anot ARIS, yra veikiau „rimta psichinės sveikatos problema“, sukelta „sudėtingų proto kontrolės technikų“, taikomų naujuose religiniuose judėjimuose. Tipiška, kad šios technikos apibūdinamos kaip kone magiška jėga: „jas galima pritaikyti bet kam, net ir tiems, kurie tariasi esą nuo to apsaugoti“. „Tik labai nedaugelis“ prie „kultų“ prisijungia sava valia: „paprastai, įsitraukimas į kultą reiškia tik tai, kad proto kontrolė ir šįsyk buvo pritaikyta sėkmingai“. Didžiosios dalies (jei ne visų) postracionalistinių antikultinių judėjimų manymu , norint šias „proto kontrolės technikas“ įveikti, reikia taikyti deprogramavimą; tokios organizacijos skelbiasi bendradarbiaujančios su šį darbą išmanančiais asmenimis ir galinčios juos su džiaugsmu rekomenduoti. Kontrkultininkai racionalistai
Tipiškas racionalistinių kontrkultinių judėjimų atstovas yra JAV veikiantis Krikščioniškų tyrimų institutas (Christian Research Institute (CRI)). Kažkiek paradoksalu šio judėjimo įkūrėjui Walter’iui Martin’ui (1928 – 1989) klijuoti „racionalisto“ etiketę. Tačiau tuo tikrai neketinu jo kaip nors įžeisti. Priešingai, žodis „racionalistas“ šiame kontekste reiškia tai, kad „kultų“ plitimas iš principo, nors ir vadovaujantis religiniu pagrindu, aiškinamas veikiau empiriškai (įskaitant ir klaidingos teologijos ar erezijos sampratas), nei pasikliaujant (vien tik) samprotavimais apie velnio darbus. Kontrkultininkai „racionalistai“, būdami praktikuojantys ir sveikai konservatyvūs krikščionys, be abejo, tiki asmeniniu velnio buvimu ir neneigia to, kad dėl „kultų“ sėkmės velniui gali būti malonu. Kita vertus, daugelis jų laikosi nuomonės, jog besaikis domėjimasis velniu nėra sveikas dalykas, – veikiau tai esą būdinga patiems „kultams“, todėl pirmiausia reikėtų ieškoti kitų paaiškinimų. Europoje racionalistinių kontrkultinių judėjimų ko gero yra kur kas mažiau nei JAV, tačiau vis dėlto jų čia esama. Į šią gretą aš būčiau linkęs įrašyti Johannes’o Aagaard’o Danijoje įsteigtą Tarptautinį dialogo centrą (Dialog Center International), – tai ekumeninė, tačiau savo kilme liuteroniška organizacija, – bei Romos katalikų organizaciją G.R.I.S., veikiančią Italijoje. Matyt dėl to, jog paprastai tokios organizacijos nepuola visų „kultų“ kildinti iš tiesioginio velnio įsikišimo, jos kur kas labiau būna linkusios užsiimti moksliniais darbais bei domėtis sekuliarių mokslininkų atliktais tyrimais, nors dažnai ir oponuodamos pastariesiems. Religinės kovos
Postracionalistiniais kontrkultiniais judėjimais siūlyčiau vadinti tas krikščionių atstovaujamas grupes, kurios „kultų“ fenomeną linkusios aiškinti smarkiai akcentuodamos velnio įsikišimą. Tokio tipo judėjimai Europoje nėra labai populiarūs, vis dėlto tam tikrų pavyzdžių čia irgi esama. Katalikiškoje aplinkoje „religinių kovų“ dvasios postracionalistinis kontrkultizmas praktiškai yra nugesintas. Tačiau laikas nuo laiko jo idėjos sušmėžuoja ir čia; daugiausia šias idėjas ima propaguoti žmonės, susiję su Katalikiškuoju charizmatiniu atsinaujinimu, kuris, savo ruožtu, yra akivaizdžiai įtakojamas iš anglakalbių sekmininkų stovyklos atklydusių nuotaikų: pastarųjų aplinkoje „religinės kovos“ bei „apsėdimo“ teorijos yra pakankamai plačiai aptariamos ir, iš dalies, priimamos. Štai Italijoje vienas iš Katalikiškojo charizmatinio atsinaujinimo įtakingų lyderių, Tarcisio Mezzetti, keldamas „religinių kovų“ temą, aktyviai pasisako prieš „kultus“, okultines grupes ir Naująjį amžių. Kitas katalikiškos aplinkos atstovas, naujus religinius judėjimus aiškinantis apsėdimu, yra parapsichologijos specialistas iš Aleksandrijos Armando Pavese. 1992 metais jis parašė knygą, skirtą Sathya Sai Babos fenomenui, kurioje jis neneigia, kad Sai Babos „stebuklai“ galį būti „tikri“, tačiau, tokiu atveju, – kylantys iš velnio; autorius iškelia mintį, jog šis guru iš Indijos galįs būti net ir „antikristo įsikūnijimas“. Pavese žygis prieš Sathya Sai Babą turėjo reikšmės ir Romos Katalikų Bažnyčiai suspenduojant Mario Mazzoleni, kunigo iš Bergamo, kunigystę. Šis kunigas pripažino Sai Babą esant dieviška inkarnacija bei viešai liudijo savo tikėjimą reinkarnacija ir juo. 1992 metais Mazzoleni buvo ekskomunikuotas, kas šiandieninėje Romos Katalikų Bažnyčioje labai retai kada bepasitaiko. Tačiau, apskritai paėmus, į postracionalistinių kontrkultinių judėjimų argumentus apie „demonišką“ „kultų“ kilmę ir „apsėdimą“ tradicinėse Europos Bažnyčiose retai kada žiūrima rimtai. Auditorija, klientai ir judėjimai
c) Turbūt čia galima būtų pristatyti ir dar vieną potipį. Esu įsitikinęs, kad sociologų Stark’o ir Bainbridge’o pasiūlyta distinkcija tarp auditorijos kultų, klientų kultų bei kultinių judėjimų gali būti aktuali ir kalbant apie antikultinį ir kontrkultinį judėjimus. Kai kurie kovotojai su „kultais“ papraščiausiai siekia vien auditorijos: jie rašo knygas, laikas nuo laiko pasirodo televizorių ekranuose, tačiau visiškai nesistengia savo bendraminčių burti į krūvą. Kiti gi, – siūlydami patį įvairiausią mokamų paslaugų asortimentą, nuo radikalaus „deprogramavimo“ iki daugiau ar mažiau švelnesnių „narystės atsisakymo konsultacijų“, – rūpinasi susirasti klientų. Galiausiai, kryžiaus žygių prieš „kultus“ lyderiai gali imtis organizuoti socialinius judėjimus, leidžiančius informacinius biuletenius, turinčius savo hierarchiją, besiremiančius rūpestingai suręsta tikėjimų ir požiūrių sistema. Iš esmės, jei tik su kultais kovojanti organizacija laikosi postracionalistinių pažiūrų, tai ir ji pati gali pasižymėti daugeliu tų savybių, kurias yra linkusi matyti „kultuose“. „Daugelį argumentų, nukreiptų prieš naująsias religijas, drąsiai galima peradresuoti ir antikultiniams judėjimams“. Iš tiesų, kai kurios prieš „kultus“ veikiančios organizacijos yra įtikėjusios tokiais dalykais, kaip antai, plačiai paplitusi ir paslaptimis apipinta „kultų sąmokslo“ teorija, kurių viešumoje visai net nėra linkusios skelbti. Tokiu būdu, kai antikultinių judėjimų nariai ima tvarkyti savo gyvenimą pagal tokias tikėjimo nuostatas, jie patys tampa marginaline grupe, puoselėjančia tokius įsitikinimus (ir su jais besitapatinančia), kurie visuomenės daugumos požiūriu yra keisti ar net nenormalūs; tokios grupės pačios tampa tuo, ką jos linkusios vadinti „kultais“. Naujosios kultų karų dramos
Norint tiksliau perteikti tarp „kultų“ ir jų priešininkų vyraujančią konfrontaciją, ypač išryškėjusią aštuntame ir devintame XX amžiaus dešimtmečiuose, imtas vartoti išsireiškimas „kultų karai“. Vis dėlto, antikultinio ir kontrkultinio judėjimų perskyrimas leidžia aiškiau pamatyti skirtingas dramas, besiplėtojusias buvusių ir esamų kultų karų fone. Kokios grupės laikytinos kultais?
a) Pirmoji, ir labiausiai akivaizdi, drama mezgasi tiesiogiai tarp „kultų“ ir jų oponentų. Èia vykstantis karas yra keistas mažų mažiausiai dviem požiūriais. Pirmiausia, ne visi kovotojai su „kultais“ tarpusavyje sutaria žymėdami savo priešininkų ribas. Ir reikalas čia ne vi en mokslinia me „kulto“ ar „naujo religinio judėjimo“ apibrėžime. Žmonės, kariaujantys šį karą, neturi laiko tokiems formalumams. Jiems svarbu tai, ar tam tikros specifinės grupės, ar šių grupių kategorijos, pasižymi „kultinėmis“ savybėmis, ar ne. Todėl antikultiniai judėjimai, atsižvelgdami ir į savo programą, pagal kurią svarbu ne tikėjimas, o elgsena, veikiausiai neims reikšti susirūpinimo ortodoksija ar krikščionybe. Tai pat jie veikiausiai nepuls ir tradicinių Bažnyčių pripažįstamų bendruomenių. Antikultiniams judėjimams labiau rūpi kiekybė, ne kokybė. Religinę grupę „kultu“ jie linkę vadinti tada, kai tokios grupės nariai patiria pernelyg didelį religinį spaudimą. Dauguma antikultinių judėjimų į savo sąrašus įtraukia ir Opus Dei, nepaisydami to, jog ši organizacija yra Romos Katalikų Bažnyčios dalis: pastaroji šiai negi sukūrė specialią, kanonų teise paremtą struktūrą, – vyskupiją be teritorijos. Be to, Opus Dei įkūrėjas buvo beatifikuotas po stebėtinai trumpo kanonizavimo proceso; į šią ceremoniją susirinkusiai trys šimtai tūkstantinei miniai popiežius ne tik patvirtino, jog Opus Dei yra Bažnyčios remiama ir rekomenduojama organizacija, bet ir iškėlė ją pavyzdžiu visai katalikiškai bendruomenei kaip „kelią, vedantį į šventumą“ bei „krikščioniško humanizmo“ modelį. Antikultiniai judėjimai į savo sąrašus linkę įtraukti ir šiaip jau protestantiškame pasaulyje legitimuotas grupes. Mormonai, masonai ir Romos katalikai
Kita vertus, mormonų religijos ar masonerijos antikultiniai judėjimai paprastai „kultais“ nelaiko (vis dėlto čia esama ir išimčių). Ypač Jungtinėse Valstijose į šias grupes žiūrima kaip į pripažintas, tradicines institucijas. Tačiau pasklaidžius krikščionišką kontrkultinę literatūrą išsyk krinta į akis tai, jog bene daugiausia dėmesio čia susilaukia būtent mormonai, neįmanoma nepastebėti ir to, kiek pastangų čia dedama siekiant įspėti krikščionis sergėtis masonų. Ir taip yra ne vien tik dėl skonių nesutapimo. Jei „kultas“ apibrėžiamas kaip nuo evangeliškosios krikščionybės nutolusi erezija, tai visai nenuostabu, kad į šią gretą bus įrašomi ir mormonai. Jei „kultas“ apibrėžiamas sekuliariai, kaip netradicinė, stiprų religinį spaudimą propaguojanti grupė, tai ir mormonų priskyrimas šiai kategorijai bus mažų mažiausiai kvestionuotinas. Žinoma, nėra vieno, visuotinai priimto „ortodoksijos“ apibrėžimo. Viename naujausių Romos Katalikų Bažnyčios magisteriumo pareiškimų, – 1991 m. Konsistorijai (kaip tik čia naujų religinių judėjimų plitimą ir abortų problemą popiežius įvardijo kaip svarbiausius XX a. paskutiniojo dešimtmečio pastoracinius iššūkius) skirtoje bendrojoje ataskaitoje, kurią teikė kardinolas Francis Arinze, – Romos katalikai raginami vietoje užgaulaus žodžio „kultai“ vartoti sąvoką „naujieji religiniai judėjimai“. Vis dėlto, „naujųjų religinių judėjimų“ sąvoką katalikiškasis magisteriumas supranta kiek kitaip, nei ji vartojama anglakalbėje mokslinėje literatūroje. Pareiškime išryškinamos skirtingos „naujųjų religinių judėjimų“ kategorijos. Neskaitant akivaizdesnių atvejų, čia minimi ir „krikščionišką pagrindą turintys naujieji religiniai judėjimai“, – kurių pavyzdžiu gali būti laikytini mormonai ar Jehovos liudytojai, – ar net „protestantiškos kilmės naujieji religiniai judėjimai“, kuriais įvardijamos evangelikalinės bei sekmininkiškosios denominacijos, ypač aktyviai užsiimančios prozelitine veikla tarp Lotynų Amerikos katalikų. Į Tarptautinės katalikiškųjų universitetų federacijos (International Federation of Catholic Universities) vykdomo projekto „Naujieji religiniai judėjimai“, kurį remia net keturi Vatikano sekretoriatai, interesų lauką nuolatos įtraukiamos ir diskusijos apie mormonus ar net sekmininkus. Kita vertus, tiesa ir tai, kad daugelyje postracionalistiškai angažuotų evangelikalų publikacijų į „kultų“ sąrašą sėkmingai įtraukiama ir Romos Katalikų Bažnyčia, o Walter’is Martin’as smarkiai pliekiamas už tai, kad savo garsiojoje knygoje „Kultų karalija“ (Kingdom of the Cults) neskyrė vietos katalikams aptarti. Didėjantis bendražygių nepasitenkinimas vienas kitu
b) Šiuo metu pamažu mezgasi ir kita, kol kas dar kur kas mažiau pastebima, drama. Ji susijusi su antikultinio ir kontrkultinio judėjimų tarpusavio konfliktu. Antikultinis judėjimas pagailėjo skirti pakankamai pastangų, kad užsitikrintų bent kažkiek platesnį kontrkultinių judėjimų ar Bažnyčių pritarimą. Nedidelė dvasininkijos dalis, apsilankiusi kai kuriose antikultininkų konferencijose, tuojau pat laikraščiuose ar kitokioje lektūroje paskelbdavo, jog antikultinis judėjimas primestinai siekia tapti pagrindine organizacija, koordinuojančia visų prieš „kultus“ veikiančių grupių veiksmus. Kaip bebūtų, krikščionys kontrkultininkai darosi vis labiau nepatenkinti tokiu bendradarbiavimu. Turint omenyje tai, kad didžiąją dalį kontrkultininkų sudaro smarkiai prieš sekuliarųjį humanizmą nusiteikę evangelikalai, o daugumas antikultininkų būtent ir yra sekuliarūs humanistai, jų pora išties atrodo keistokai. Ypatingai svarbus straipsnis, kuriame Johannes Aagaard’as iš kontrkultinių pozicijų pateikė antikultinio judėjimo kritiką, pasirodė pačiame pirmajame Update&Dialog, žurnalo, „skirto Tarptautinio dialogo centro bendradarbiams ir draugams“, numeryje. „Antikultinis judėjimas atsidūrė bėdoje“, teigia Aagaard’as (beje, anot jo, bėdoje yra atsidūrę ir mokslininkai, tačiau tai dar pasiaiškinsime truputį vėliau). Iš esmės, antikultinės organizacijos „laikydamos kultus vien išnaudojimo priemone, nepasižyminčia jokiomis „tikromis“ religinėmis savybėmis, linkusios tiesos klausimą nustumti į šalį“. Ir tai dar ne viskas: antikultinėms organizacijoms „tiesos klausimas apskritai yra neįdomus. [...] Paprastai tėvų organizacijoms [ši sąvoka Aagaard’o vartosenoje yra beveik sinonimiška antikultinio judėjimo sąvokai] nerūpi tikėjimas, kur kas įdomesnė jiems yra elgsena. Vadovaujantis jų logika, žmonės gali tikėti kuo tik jiems širdis geidžia, o susirūpinti verta tik tada, kai šitoks tikėjimas ima reikštis netinkama elgsena. Akivaizdu, jog su tokiu požiūriu sunku sutikti.“ „Koks tikėjimas, tokia ir elgsena“
„Būtina suprasti“, – tvirtina Aagaard’as, – „jog tikėjimas jau ir yra elgsena. Todėl, jei norima sustabdyti žalingą elgseną, būtina priešintis jau ir žalingam tikėjimui. Tačiau norint tai daryti, reikia išpažinti kitą tikėjimą, nei kritikuojamasis! Šioje vietoje ir atsiskleidžia tikroji tėvų organizacijų bėda.“ Šiuo atveju, anot Aagaard’o, galimi du variantai: arba tokios organizacijos galiausiai suvoks savosios „tapatybės“ paieškos svarbą, arba vieną dieną atsiskleis pavojingos tendencijos: „jog tėvai, kovojantys su kultais, yra ir tėvai, kovojantys su krikščionybe“. Nors Aagaard’as ir stengiasi pripažinti, jog antikultiniai judėjimai taip pat atlieka „naudingą“ veiklą, tačiau jo iškeltas „religijos neišvengiamumo“ klausimas, regis, nė kiek ne mažiau neišvengiamą daro ir būsimų antikultinio ir kontrkultinio judėjimų konfliktų virtinę. Esama čia ir kitų specifinių dalykų, į ugnį įliesiančių dar daugiau alyvos. Nors paskutiniame amžiaus dešimtmetyje jau tik nedaugelis antikultinių grupių atvirai pasisakydavo už deprogramavimą (išimtis čia galėtų būti nebent Ispanija, kurios valdžia pasirodė esanti keistai tolerantiška tokioms praktikoms), tačiau visos jos aktyviai siūlydavo „konsultacijas narystės atsisakymo klausimais“. Šiuo atveju evangelikališkoji kontrkultinė bendruomenė entuziazmu trykšta kur kas mažiau. Štai du žinomi kontrkultinei pusei atstovaujantys rašytojai Williams M. Alnor’as ir Ronald Enroth’as 1992 metais Christian Research Journal (beje, šį leidinį įsteigė Walter’is Martin’as) pasirodžiusiame savo straipsnyje išsakė rimtą susirūpinimą dėl tokių pasitraukimo konsultacijų, kurios, autorių nuomone, tapo „klestinčiu ir neretai su etika prasilenkiančiu verslu“. Problemos esmė
Straipsnyje, – kuriame, beje, priimant ir čia vartojamą terminiją, išskiriami „antikultinis“ ir „kontrkultinis“ požiūriai, – tokie konsultantai kritikuojami už jų atliekamas „priverstinio narystės atsisakymo konsultacijas [iš esmės taip švelnesniais žodžiais įvardijamas deprogramavimas], kurioms pateisinti paprastai griebiamasi pačių įvairiausių argumentų“ bei nežmoniškų pinigų lupimą už jas; be to antikultininkai čia smerkiami ir už tai, kad jų taikiklyje retkarčiais atsiduria net ir krikščioniškos grupės, kaip antai yra atsitikę su visuomenine organizacija „Agape“. Alnor’as ir Enroth’as aprašo Informacijos apie kultus tinklo (Cult Awareness Network) iniciatyva sušauktą pasitraukimo konsultantų susitikimą, kuriuo siekta suvaldyti pernelyg išbujojusias tokių konsultacijų kainas. Autoriai daro prielaidą, jog „toks didžiosios dalies pasitraukimo konsultantų susitikimas bei kainų už savo atliekamas paslaugas sureguliavimas kvepia karteliniu susitarimu, panašiu į OPEC šalių naftos kainų politiką“. Vis dėlto, ir šiame straipsnyje keliamas esminis, kontrkultinės ir antikultinės pusių priešpriešą atskleidžiantis klausimas. Pasitraukimo konsultantams, autorių manymu, visai nerūpi tai, ar jų „klientai“ pasuks link evangelinės krikščionybės. Alnor’o ir Enroth’o teigimu, krikščionys vis labiau ima „nerimauti dėl to, jog pasitraukimo konsultantai nesirūpina [savo „klientų“] kreipti į evangelinę krikščionybę“ bei „kultų nariams visai nepadeda suvokti tikrųjų biblinių doktrinų“. Iš tiesų, aiškiau įvardinti pagrindinio antikultinio ir kontrkultinio judėjimo skirtumo turbūt neįmanoma. Straipsnio išvados neleidžia prognozuoti labai taikingos ateities. „Su kultais dirbanti krikščionių dvasininkija“, – įspėja Alnor’as ir Enroth’as, – „susidūrusi su pasitraukimo konsultantais, turėtų būti atsargi. ... Ragintume turėti apdairumo ir pasitraukimo konsultantams neteikti informacijos apie atliekamus tyrimus, nebent būtų įsitikinta, kad suteiktos žinios nebus panaudotos atliekant neetiškus veiksmus.“ Vis dėlto problema čia glūdi ne vien etikoje. „Krikščionišku požiūriu“, – rašo Alnor’as ir Enroth’as, – „kultai atspindi daugiau, nei vien tik socialines ar psichologines problemas. Iš esmės, čia turime reikalo su dvasine problema ... Tikrasis krikščioniškas susirūpinimas kyla žvelgiant iš amžinosios perspektyvos. Juk kas iš to, jei žmonės ištraukiami iš kultų, tačiau jų dvasiniai poreikiai, kurie pirmiausia į tuos kultus juos ir atvedė, įskaitant ir prasmės klausimą, taip ir lieka nepatenkinami?“ Evangeliškiesiems kontrkultininkams suvokus, jog antikultininkų požiūris į šį klausimą kaip reikiant skiriasi, tolesnis šių pusių bendradarbiavimas darosi nepaprastai keblus ir keista jų partnerystė ateityje lengvai gali peraugti į priešiškumą. Racionalistai versus postracionalistai
c) Esama ir trečiosios dramos, besiplėtojančios tarp tų su „kultais“ kovojančių organizacijų, kurias aš pavadinau „racionalistinėmis“ ir „postracionalistinėmis“. Visame antikultiniame judėjime neretai pasigirsta skeptikų balsų, kritikuojančių ne tik pretenzijas į paranormalumą ar „kultus“, bet ir kreivai žiūrinčių į aršiausias savo kolegų, antikultininkų idėjas. Labai dažnai tokie skeptikai nebūna linkę tikėti radikaliomis teorijomis, kalbančiomis apie „magišką“ smegenų plovimą. Analogiškos opozicijos randasi ir krikščioniškoje kontrkultinėje bendruomenėje. Viename iš savo straipsnių jau esu aprašęs kai kurių evangelikalų, kritikuojančių mormonų išpažįstamą religiją, įsitikinimą, esą pastarųjų šventyklose slapta atliekamos apeigos velniui garbinti. Postracionalistinės mormonams oponuojančios organizacijos labai rimtai įrodinėjo, jog taip iš tiesų yra; kai kurios jų nuėjo taip toli, kad net ėmė teigti, esą jau ir pati mormonų šventyklų forma yra „demoniška“, specialiai taip suprojektuota, kad patrauktų šėtono dėmesį. Tokios grupės, nors jos ir yra akivaizdžiai keistos, nėra nereikšmingos, o jų knygos ir kasetės sėkmingai platinamos visoje evangelikalų bendruomenėje ir ne vien tik Jungtinėse Valstijose. Vis dėlto, jos susilaukia ir smarkios kritikos iš kitų mormonų religiją kritikuojančių evangelikališkų grupių, kurias, naudojantis mano tipologija, būtų galima vadinti „racionalistinėmis“. Žymūs mormonų kritikai, evangelikalai Jerald’as ir Sandra Tanner’iai nedviprasmiškai yra pareiškę, jog, jų nuomone, teorijos, mormonų šventyklų architektūrą ar jų atliekamas apeigas siejančios su velniu, yra juokingos ir iš esmės kvailos. Tačiau teorijos, mormonizmą kildinančios iš „apsėdimo“, šalininkai į šį jų pareiškimą reagavo nepaprastai audringai. Tanner’iai – dešimtmečius buvę vienos ryškiausių ir labiausiai gerbiamų figūrų mormonams oponuojančioje bendruomenėje – buvo apkaltinti, jog yra mormonų agentai, o vienas jų bendražygis kunigas net pareiškė, kad jie veikiausiai yra apsėsti ir čia jau reikia egzorcisto pagalbos. Įdomiausia šioje istorijoje tai, kad tiek Tanner’iai, tiek ir jų priešininkai yra krikščionys evangelikalai, o tai, kad abu jie smarkiausiai nusistatę prieš mormonizmą net nekelia abejonių: didžiąją savo gyvenimų dalį jie paaukojo mormonų religiją kritikuojančios literatūros platinimui. Ši aštri konfrontacija liudija tai, kad racionaliojo ir postracionaliojo to paties judėjimo sparnų konfliktai gali būti net ir labai akivaizdūs. Satanizmo baubas
Kita šios konfrontacijos pusė susijusi su tariamu satanistinių ritualų antplūdžiu Jungtinėse Valstijose ir Europoje. Èia ir vėl turime ne tiek antikultinio ir kontrkultinio judėjimų konfliktą, kiek veikiau racionalistinio ir postracionalistinio sparnų sankirtą abiejų judėjimų viduje. Štai kai kurioms antikultinėms organizacijoms (skirtingu lygiu) iškėlus teoriją apie slaptą tarptautinį sa tanistinius ritualus propaguojantį tinklą, atvira kritika tokių idėjų atžvilgiu pasipylė ne tik iš mokslininkų stovyklos, – sociologai iš esmės sutaria, jog toks slaptas tinklas apskritai neegzistuoja, – bet ir iš racionalistiškai nusiteikusių „demaskuotojų“ bei profesionalių skeptikų. Vieną iš aršiausių satanistinio sąmokslo teorijos kritikų paskelbė komisija, artimai susijusi su CSICOP. Paradoksalu, tačiau šiuo atveju su CSICOP susiję asmenys, skeptiškai žiūrėję į šias kontraversijas, apsijungė su kai kuriais krikščionimis kontrkultininkais, smarkiai kritikavusiais savo kolegas kitus krikščionis kontrkultininkus dėl jų palaikomų satanistinio sąmokslo teorijų. Įdomu pastebėti ir tai, kad Krikščioniškų tyrimų institutas (Christian Research Institute, – buvusi Walter Martin’o organizacija), kuris aiškiai pasisakė prieš deprogramavimą ir pasitraukimo konsultacijas, netylėjo ir šįsyk: 1992 m. žiemą pasirodžiusio šios organizacijos leidžiamo žurnalo vedamasis straipsnis buvo skirtas Nepaneigiamiems faktams apie paniką dėl satanistinių ritualų. Rimtų sąmokslo įrodymų nėra
Straipsnyje, – kurį parašė gerai žinomi kontrkultininkai evangelikalai Bob’as ir Gretchen Passantino, – vienas po kito gliaudomi tariami satanistinio sąmokslo „įrodymai“ ir galiausiai atskleidžiama, kad nė vienas jų taip nieko iš tiesų ir neįrodo. Tokios knygos kaip Michelle Remembers ar Satan’s Underground (satanistinio sąmokslo teorijos klasikiniai kūriniai) čia smarkiai kritikuojamos, tuo tarpu sociologų James T. Richardson, Joel Best ir David G. Bromley išleista skeptiškumu pasižyminti studija įvardijama kaip „naudingas šaltinis“, be to rekomenduojamos ir antropologės Sherril Mulhern (ji taip pat kritiškai nusiteikusi tokios sąmokslo teorijos atžvilgiu) knygos. Autoriai prieina išvadą, jog „kol kas nėra rimtų ir neginčijamų įrodymų, liudijančių istorijų apie satanistinių ritualų antplūdį ir sąmokslo teorijas tikrumą. Esama alternatyvių hipotezių, kur kas labiau pagrįstai aiškinančių socialinę, profesinę ir asmeninę dinamiką, kurią atsispindi šiuolaikinis satanizmo baubas. Iširusių šeimų, traumas patyrusių vaikų bei emociškai suluošintų suaugusiųjų tragedijos, kurias sukėlė kaltinimai satanistinių ritualų praktikavimu, yra visiškai nereikalingos ir pragaištingos. Skrupulingas tariamų aukų bei jų gynėjų pasakojimų tyrimas suteikia pagrindo drąsiai atmesti satanistinio sąmokslo modelį“. Kaip matyti, yra ne vienas klausimas, žadantis ne tik būsimus kontrkultinės ir antikultinės stovyklų konfliktus, bet ir kolizijas kiekvienos jų viduje, susidūrus racionalistiniams ir postracionalistiniams sparnams. Turint omeny tai, kad abidvi grupes atstovaujantys racionalistai, ginčydami savosios stovyklos postracionalistų požiūrį, dažnai griebiasi labai panašių argumentų, čia gali rastis net ir neįprastų sąjungų. „Neutralių“ mokslininkų kritika
d) Laikas nuo laiko gali pasirodyti, jog vyksta ir ketvirtoji drama, besimezganti tarp su kultais kovojančių organizacijų ir mokslininkų (retkarčiais tokios dramos persikelia net ir į teismus, ką liudija ir neseniai JAV vykęs teismo procesas, kuriame Margaret Singer ir kiti jos kolegos bylinėjosi su keletu mokslininkų bei mokslinių organizacijų). Paprastai mokslininkai imami pulti dėl jų abejingumo: vietoje to, kad aiškiai pasisakytų prieš kultus, jie gaištą laiką nagrinėdami įvairias subtilybes, smulkmenas ir visai ne esminius dalykus. Mokslininkų kritika, tam tikra apimtimi, pasigirsta tiek iš antikultinio, tiek ir iš kontrkultinio judėjimų. Vis dėlto, nuovokiausieji kontrkultininkai ir šioje kritikoje ima įžvelgti principinių skirtumų. Mat čia ir vėl: jei antikultiniai judėjimai mokslininkus kaltina tuo, jog šie linkę sumenkinti žalingos elgsenos mastą, tai kontrkultinės grupės kritikuoja juos už tai, kad šie nekreipią dėmesio į žalingus tikėjimus. Aagaard’o manymu, daugelis mokslininkų susibūrė į, jo žodžiais, „antiantikultinį judėjimą“. „Tokie mokslininkai“, – rašo Aagaard’as, – „turėtų susirūpinti. Jo ar jos neutralume antiantikultinio judėjimo agento vaidmuo ima viršų prieš mokslininko vaidmenį“. Jei, anot Aagaard’o, „antikultinis judėjimas yra patekęs į bėdą, [...] tai antiantikultinį judėjimą yra ištikusi dar didesnė savosios tapatybės nebuvimo bėda. Parodyk man savo ranką ir aš pasakysiu, kas tu esi. Tačiau, jei rankos iš viso neturi, – esi niekas!“ Aagaard’as turi ir daugiau priekaištų: „Žvelgiant metodologiškai, tokia pozicija krypsta į mokslą vardan paties mokslo, o tai jau neabejotinai yra „neskanu“. Patinka tau tai ar ne, bet tu esi žaidimo dalis. Apsimesti, jog neturėdamas savo paties įsitikinimų tu stovi nuošaly, nėra sąžininga.“ Èia galima nesunkiai pastebėti, kad tiek prieš sekuliarųjį antikultinį judėjimą, tiek ir prieš mokslinį „antiantikultinį judėjimą“ Aagaard’as pasitelkia tuos pačius argumentus. Faktiškai, anot jo, „ir antikultinis judėjimas, ir antiantikultinis judėjimas turi vieną svarbų bendrą bruožą: abiems jiems neabejotinai teks susidurti su tiesos klausimu. Jei tikėjimo dalykai bus palikti nuošaly, tai atsirūgs ir atsirūgs taip, kad vieną dieną teks griebtis amžinojo klausimo: kas yra tiesa? O norint į šį klausimą atsakyti jau reikės rimtai pasinerti į teologiją.“ Tiesos klausimas
Aagaard’as savo straipsnyje išryškina svarbų momentą: naujuosiuose kultų karuose „tiesos klausimas“ užima centrinę vietą. Vis dėlto, tiesos klausimų esama skirtingų. a) Pirmiausia iškyla faktinės tiesos klausimas. Naujųjų kultų karų fone, prieš griebiantis skirtingų filosofinių ar etinių vertinimų, pirmiausia reikia išsiaiškinti pateikiamų faktų tikrumą. Pavyzdžiui, kai antikultininkai ir kontrkultininkai postracionalistai tvirtina, kad vykstant satanistiniam sąmokslui kasmet nužudomi tūkstančiai kūdikių, konfliktas, kuris užsimezga tarp jų ir racionalesnių jų kolegų ar mokslininkų, kyla visai ne dėl to, kad būtų ginčijamasi ar satanizmas yra etiškai pateisinamas, ar jis gali būti toleruojamas, ar ne. Konfliktas kyla dėl to, kad didžioji dalis mokslininkų, – o ir didelė dalis racionaliųjų kultų oponentų, – tvirtina, jog nėra įrodymų, kad toks milžiniškas, visą pasaulį savo tinklais apraizgęs satanistinis sąmokslas apskritai egzistuotų. Èia nėra taip, kad tie patys duomenys būtų vertinami visiškai skirtingai: šiuo atveju, nesutariama dėl to, ar satanistinio sąmokslo teorijos šalininkų pateikiami duomenys yra faktiškai teisingi. Panašiai yra ir kalbant apie kontraversijas, kylančias dėl esą užmaskuoto šėtono garbinimo mormonų šventyklose: čia ir vėl ginčijamasi ne dėl to, ar mormonai turi teisę savo šventyklose garbinti šėtoną ir, ar tokias apeigas reikėtų uždrausti. „Liuciferio-Dievo“ doktrinos kritikai, – o tarp jų ir šio straipsnio autorius, – paprasčiausiai neigia, kad toks dalykas, kaip šėtono garbinimo apeigos mormonų šventyklose, kada nors iš viso egzistavo ar egzistuoja dabar.Ir vėl: klausimas čia kyla ne dėl skirtingų etinių vertinimų, bet dėl faktų tikroviškumo. Tiesa, susijusi su tikėjimu
b) Esama ir kito klausimo, susijusio su tikėjimo tiesomis. Šioje vietoje reikėtų būti labai atsargiems, stengiantis išvengti galimo nesusikalbėjimo. Imkime dažnai kartojamą teiginį: „Šiandieniniai mormonai tiki, kad pirmasis žmogus, Adomas, ir Dievas Tėvas yra vienas ir tas pats.“ Ar šis teiginys „teisingas“? Šioje vietoje „teisingas“ gali būti suvokiamas dvejopai. Pirmuoju atveju ir vėl susiduriame su faktiškumu, – nors Karl’as Popper’is ir yra mus įspėjęs, jog faktiniai teiginiai, susiję su „trečiuoju pasauliu“, apimančiu doktrinas ir teorijas, yra kur kas sunkiau patikrinami. Žvelgiant iš šios perspektyvos, bet kuriuo atveju, iškyla klausimas: „Ar šiandien mormonai iš tiesų tiki, kad Adomas yra Dievas?“. Atsakymas į šį klausimą yra „ne“: XIX a. kažką panašaus yra pasakęs Brigham’as Young’as, tačiau šiandien į Adomo-Dievo doktriną Mormonų Bažnyčia žvelgia kaip į ereziją, už jos propagavimą gresia net ekskomunikacija. Tokiu būdu, galima teigti, jog kai prieš mormonus veikiančios organizacijos juos kritikuoja už tai, kad šie šiandien išpažįstą Adomo-Dievo doktriną (už ką mormonams priekaištauta XIX a.), ši kritika faktiniu požiūriu yra klaidinga. Be abejo, tokie kritikai šį savo teiginį galėtų patikslinti, sakydami, jog kai kurie mormonai, atskilusių grupelių nariai, ir šiandien dar tebeišpažįsta minėtą doktriną, tačiau tai jau būtų žodžių žaidimas. Tačiau tai, ar Adomo-Dievo doktrina teologiniu požiūriu yra „teisinga“ ar „klaidinga“ – jau visiškai kitas klausimas. Žvelgiant iš tradicinės krikščionybės (o ir iš šiandieninio mormonizmo) perspektyvos, toks mokymas neabejotinai yra „klaidingas“. Taigi tai, ar mormonai tikrai išpažįsta šią doktriną ir tai, ar ši doktrina teologiškai „teisinga“ yra du, visiškai skirtingi, klausimai. Vis dėlto Aagaard’as teisus, teigdamas, jog dauguma mokslininkų visai nelinkę gilintis į tai, ar daugelio naujųjų religinių judėjimų doktrinos yra teologiškai „teisingos“. Tikėjimo vertinimas
Tačiau tai visai nereiškia, kad esama tokių mokslininkų, kuriems nerūpėtų nustatyti tai, ar „tikrai“ konkretaus judėjimo nariai išpažįsta konkrečią doktriną. Jei antikultiniai judėjimai tvirtai laikosi pozicijos domėtis vien elgsena, tai mokslininkai tikrai nemaža laiko praleidžia stengdamiesi rekonstruoti kiekvieno judėjimo išpažįstamą tikėjimą. Iš tiesų, daugybėje antikultinių ar kontrkultinių publikacijų atvirai pripažįstami mokslininkų nuopelnai praskaidrinant kai kurių judėjimų komplikuotus tikėjimus. Tačiau skirtumas tas, kad dauguma mokslininkų rekonstravę tikėjimą ties tuo ir sustoja, tuo tarpu kultams oponuojančių judėjimų nariai eina toliau ir šiuos tikėjimus įvardina erezija. Kita vertus, žvelgiant iš tokios perspektyvos, tampa aišku, kad net ir sekuliarieji antikultiniai judėjimai į tikėjimą kreipia kur kas daugiau dėmesio, nei paprastai stengiasi parodyti. Iš esmės tikėjimo dalykuose „erezijų“ aptinka ir jie. Tačiau šios „erezijos“ iškyla ne atskirų grupių tikėjimą gretinant su tradicine krikščionybe, bet pastebint dalykus, kurie, jų manymu, prasilenkia su racionalumu ir tuo, ką būtų galima pavadinti modernia pasaulėžiūra. Èia aš pasiremsiu dviejų pagrindinių 1993 m. balandžio 22 - 25 dienomis Barselonoje vykusios antikultininkų konferencijos „Totalitarinės grupės ir sektantizmas“ pranešėjų, Margaret Singer ir Michael’io Langone, mintimis. Liudydama byloje, susijusioje su Krišnos sąmonės judėjimu (ISKCON), Margaret Singer yra pasakiusi: „tirdama įvairių organizacijų praktikas, sąvokos religija aš nevartoju, kadangi šių organizacijų ideologija man nėra svarbi“. Nauji erezijos apibrėžimai
Vis dėlto, kitoje vietoje Singer pareiškia, jog naujųjų religinių judėjimų doktrinos yra „sektantiškos“, kadangi jos atsiduria „mokslo pasaulio, liberalumo bei racionalumo“ užribyje bei, daugeliu atveju, „prieštarauja visuotiniam moksliniam priežastingumo suvokimo principui“. Tokie judėjimai neleistini, mat jie „atsiriboja nuo bendrų didesniosios visuomenės dalies principų, paremtų demokratija ir mokslinėmis priežastingumo teorijomis“. Tuo tarpu Michael’is Langone neseniai pasiūlė kontrolinį sąrašą savybių, pagal kurį galima nustatyti su Naujuoju amžiumi susijusių įvairių užsiėmimų ir terapijų (šiuos dalykus jis įvardija bendra sąvoka „produktai“) „sektantiškumą“. Į šį sąrašą patenka ir tokie klausimai: „Ar produktu linkstama atmesti racionalumą?“, „Ar tariamas produkto efektyvumas yra pagrįstas moksliniais įrodymais? (Skirti mokslinius ir pseudomokslinius įrodymus)“ ir „Ar ateistas filosofas Bertrand’as Russell’as, popiežius, Billy Graham’as ir žydų ortodoksų rabinas visi pritartų teiginiui, kad produktas yra destruktyvus ir absurdiškas?“. Taigi čia aiškiai matome, jog racionalumas, mokslas, „priežastingumo principas“ ar daugumos sutarimo (kuris, beje, – jei tik iš tiesų būtų mėginama suderinti popiežiaus ir Bertrand’o Russell’o pozicijas, – nėra taip jau lengvai pasiekiamas) yra tie kriterijai, kuriais remiasi šiandieninis erezijos supratimas. Viena vertus, vieniems „tiesos“ klausimas yra aktualus, o kitiems – ne. Kita vertus, – paprasčiausiai esama skirtingų „tiesos“ sampratų. Trys požiūriai į tiesą
c) Šioje vietoje siūlyčiau atidžiau pažvelgti į teologinį ar filosofinį „tiesos“ klausimą. Teigti, jog „mokslininkams“ teologinės tiesos klausimas apskritai nerūpi būtų neteisinga. Turbūt labai nedaug atsirastų žmonių, kurie nesutiktų su tuo, kad šiuolaikinių religiją tyrinėjančių socialinių mokslų išsivystymas buvo galimas tik bendradarbiaujant tiek sekuliariems, tiek giliai religingiems mokslininkams. Svarbiame Huston’o Smith’o straipsnyje, pasirodžiusiame kaip peržiūrėto ir pataisyto žymaus ezoterijos mokovo Frithjof’o Schuon’o knygos „Transcendentinė religijų vienovė“ amerikietiškojo leidimo įžanga, pateikiama nuomonė, jog religiją tyrinėjantys mokslininkai iš esmės laikosi dviejų požiūrių: „teologiškai angažuotos pozicijos“, kai kitos religijos vertinamos tvirtai įsitikinus savosios ir vienintelės religijos „teisingumu“, ir „objektyvios, nešališkos pozicijos“, kai į visas religijas žiūrima kaip į subjektyvias versloves, vienodai „teisingas“ arba (priklausomai nuo autoriaus skonio) vienodai „klaidingas“. Huston’as Smith’as atkreipia dėmesį į kai kurių tyrinėtojų pastangas eiti trečiuoju keliu bei tikina, kad tik „amžinasis“ ezoterinis požiūris (kurio laikosi pats Smith’as) gali būti vaisingas: esą religijos įvairios ir skirtingos tik savo ezoteriniu paviršiumi, tačiau jas vienija vidinis jų ezoterinis branduolys. Neskaitant komplikuoto ezoterinio „trečiojo kelio“, Huston’o Smith’o nuomone, „teologiškai angažuota pozicija“, jei tik ji nėra ribota ar „fundamentalistinė“, – tyrinėjant religijas gali būti kur kas vaisingesnė, nei „objektyvi, nešališka pozicija“, kuri iš prigimties esanti reliatyvistinė. Viename iš savo straipsnių išdėsčiau poziciją, jog Smith’o „trečiasis kelias“ neatrodo įtikinamai: reliatyvistas čia galėtų pareikšti, jog, turint omenyje tai, kad vos ne kiekvienas ezoterijos mokytojas turi savo atskirą ezoterinę doktriną, tai ir kiekvienas toks „trečiasis kelias“ tik gausina galimų „teologinių“ pozicijų kiekį: kurios konkrečios religijos išpažinėjas atkakliai tvirtintų, jog tokia ezoterinė pozicija esanti viso labo dar viena reliatyvizmo atmaina, o tariamas trečiasis kelias – tiesiog antrosios pozicijos nežymi modifikacija. Galima išeitis iš susipriešinimo
Vis dėlto, jei nepaisytume ezoterinio „trečiojo kelio“ idėjos, Huston’as Smith’as iškelia dėmesio vertų minčių. Religijotyra bei pasaulinių religijų, – tiek senųjų, tiek ir naujųjų, – tyrinėjimai juda į priekį kaip tik dėl skirtingų požiūrių, kuriuos pasiūlo skirtigomis pozicijomis, „teologine“ ir „reliatyvistine“, besivadovaujantys mokslininkai. Iš tiesų, nuolatinis jų dialogas yra kaip tik ta alyva, kurios dėka religijos, – įskaitant ir naujuosius religinius judėjimus, – tyrimai juda pirmyn. Žinoma, „teologiškai angažuoti“ tyrinėtojai stengiasi užčiuopti ir teologinio doktrinos tikrumo ar „teisingumo“ klausimą. Tačiau, jei iš tiesų norima siekti dialogo, jie turėtų pripažinti, jog net ir „teologiškai neangažuoti“ mokslininkai nuolatos kelia tiesos klausimą savame, neteologiniame lygmenyje: tai ir faktinės tiesos klausimas, ir klausimai, susiję su tuo, ar konkretus judėjimas tikrai išpažįsta konkrečią doktriną, ir istorinės ar metodologinės tiesos klausimai. Kaip savo pastoraciniame laiške (dokumente, neabejotinai atspindinčiame „teologinę“ poziciją, jei jau imtume taikyti Huston’o Smith’o pasiūlytą terminologiją) rašo monsinjoras Giuseppe Casale, – CESNUR kaip tik ir yra ta vieta, kurioje vyksta skirtingus įsitikinimus išpažįstančių mokslininkų dialogas. Faktinės tiesos ieškojimas ir religijotyrinio profesionalumo siekinys yra vertybės, jau per se nusipelnančios pagyrimo. Šiame dialoge taip pat neabejotinai galėtų dalyvauti ir prieš „kultus“ veikiančios organizacijos, ir patys naujieji religiniai judėjimai, tuo būdu užtikrinant, kad, – net jei teologinės tiesos ir jos reikšmės klausimais čia būtų ir smarkiai nesutariama, – visos pusės yra bent jau pasiruošusios ieškoti bendrų ir sąžiningų standartų faktinei tiesai tiek apie tikėjimą, tiek apie elgseną nustatyti. Tai yra vienintelis būdas XX-ajame amžiuje užbaigti „kultų karus“, kurių naudingumas visoms čia dalyvaujančioms pusėms yra geriausiu atveju abejotinas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas |
