|
Davido
Browno knyga „Da Vinci kodas“ neseniai pasirodė ir
lietuvių kalba. Tikėtina, kad populiari užsienio kraštuose
knyga sulauks skaitytojų dėmesio ir Lietuvoje. Galima spėti, kad
žmonės, kurie menkai susipažinę su krikščionybės istorija ar
mėgstantys sąmokslo teorijas, priims D. Browno fantazijas kaip istorinę
tiesą. šioje situacijoje labai pravartu susipažinti su
puikaus specialisto Massimo
Introvigne nuomone apie D.
Browno romaną. Esame įsitikinę, kad M. Introvigne mintys bus įdomios ir
tiems, kurie nesiruošia skaityti minėtos knygos, tačiau
domisi krikščionybės istorija bei kuriems tenka diskutuoti
su mūsų laikais pasklidusiais iškreiptais
krikščionybės vaizdiniais.
Antikatalikiškumas yra „paskutinė visuotinai priimama išankstinė nuostata“
Įsivaizduokime: išleidžiamas romanas, kuriame pasakojama, kad Buda po nušvitimo negyveno jam priskiriamo skaistaus gyvenimo, bet turėjo žmoną ir vaikų. Taip pat, kad budistų bendruomenė po jo mirties pažeidė Budos žmonos, turėjusios tapti jo įpėdine, teises. Kad, siekdami nuslėpti tiesą, budistai per amžių amžius nužudė tūkstančius, netgi milijonus žmonių. Jog neseniai miręs budistų šventasis – kad ir Daisetz Teitaro Suzuki (1870–1966) – išties buvo nusikaltėlių gaujos vadeiva. Kad Dalai Lama ir kiti tarptautinio budizmo vadovai, siekdami išsaugoti melagingas istorijas apie Budą, naudojasi bet kokiomis priemonėmis, net nesibodi ir žudymo. Žinoma, toks romanas nelieka nepastebėtas. Visi religiniai autoritetai jį pasmerkia, kaip neleistiną antibudizmo apraišką ir nesantaikos tarp religijų paskatą. Daugelyje šalių šis romanas yra uždraudžiamas, o žiniasklaida sveikina tokį sprendimą. Kinematografijos firmos, kurioms siūloma šį romaną ekranizuoti, be jokių ceremonijų veja tokius siūlytojus lauk ir visą projektą vadina neskoningu juokeliu.
Žinoma, tai išgalvota istorija, tačiau šiuo metu stebime kitą, labai panašų, scenarijų. Tačiau joje kalbama ne apie Budą, o apie Jėzų Kristų; ne apie budistų bendruomenę, o apie Katalikų Bažnyčią; ne apie D. T. Suzuki ir apie jo dzen ordiną, o apie Josemaria Escriva (Chosėmarija Eskriva, 1902–1975) ir apie jo įkurtą Opus Dei; ne apie Dalai Lamą, o apie popiežių Joną Paulių II. Jungtinėse Amerikos Valstijose jau parduota daugiau nei trys su puse milijono šio romano kopijų, ir „Sony“ kompanija jau rengia jo ekranizaciją, kuriai vadovaus Ronas Howardas, ir kuris jau pradedamas reklamuoti tarptautiniu lygmeniu. Kaip taikliai pažymėjo amerikietis istorikas ir sociologas Philipas Jenkinsas, - šio produkto sėkmė tėra tik dar vienas įrodymas, kad antikatalikiškumas yra „paskutinė visuotinai priimama išankstinė nuostata“.
„Da Vinci kodas“ ir Siono vienuolynas
„Da Vinci kode“ pasakojama apie šventosios Gralio taurės paieškas. ši taurė, skirtingai nei teigia tradicija, nėra taurė, į kurią buvo surinktas Jėzaus Kristaus kraujas, bet asmuo – Marija Magdalietė – arba tikroji taurė, kurioje buvo saugomas „sang real“ (senąja prancūzų kalba reiškiantis „tikrąjį kraują“, iš kurio ir kilo pavadinimas šventasis Gralis). Sužinome, kad Jėzus Kristus savo Bažnyčią, turėjusią skelbti moteriškumo principo pirmenybę, patikėjo ne šventajam Petrui, bet savo žmonai Marijai Magdalietei ir niekuomet nesiskelbė esąs Dievas.
Naująją krikščionybę sugalvojo imperatorius Konstantinas (280–337 m.), užgniauždamas moteriškąjį elementą ir paskelbdamas, kad Jėzus Kristus buvo Dievas. Būtent Konstantinas privertė šias patriarchalines, autoritarines ir antifeministines mintis patvirtinti Nikėjos susirinkime (325 m.). Jo sumanymas reikalavo, kad būtų įslaptinta visa tiesa apie Jėzų Kristų, o jo palikuonys būtų sunaikinti fiziškai. Pirmoji sumanymo dalis įgyvendinama iš dešimčių tuomet egzistavusių pasirenkant keturias „nekenksmingas“ evangelijas, o likusias gnostines evangelijas paskelbiant eretiškomis, nes kai kuriose iš jų yra šiokių tokių užuominų apie santuoką tarp Jėzaus ir Marijos Magdalietės.
Antrosios sumanymo dalies įgyvendinti nepavyksta, nes biologiniai Jėzaus palikuonys išvengia jiems numatyto likimo ir po kurio laiko net sugeba įsitvirtinti Prancūzijos soste, pasivadindami Merovingais. Daugelį Merovingų Bažnyčia nužudo Karolingų rankomis, kurie užima Merovingų vietą Prancūzijos soste. Tačiau tuomet susikuria paslaptinga organizacija – Siono vienuolynas – sauganti Jėzaus palikuonis ir jų paslaptį.
Su šiuo vienuolynu buvo susiję ir Tamplierių ordinas – kurio nariai dėl to buvo persekiojami, – ir vėliau masonai. Kai kurie žymiausi savo laiko rašytojai ir menininkai (kaip kad Leonardas Da Vinci, 1452-1519) buvo Didžiaisiais Siono vienuolyno magistrais bei savo kūriniuose paliko nuorodų į saugomą paslaptį. O Katalikų Bažnyčia moteriškumo principo pirmenybę visiškai sunaikino kovodama su raganomis, ir šiame kare žuvo penki milijonai moterų. Tačiau viskas veltui: Siono vienuolynas, taip pat Jėzaus palikuonys, turintys Plantard ir Saint Clair šeimų pavardes, išgyveno.
Fantastika ar istorija?
Daug kas sako, kad romano negalima kritikuoti, nes jis tėra tik fantastika, neturinti atspindėti istorinės tiesos. Tačiau šie asmenys, matyt, neperskaitė puslapio, pavadinto „Faktai“, kuriame D. Brownas tvirtina, kad „visi šiame romane pateikti meno, architektūros kūrinių, dokumentų ir slaptų ritualų aprašymai yra realūs ir tikslūs“ ir grindžiami tuo, kad „1975 metais Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje buvo atrasti pergamentai, žinomi kaip „Les Dossiers Secrets“, kuriuose aprašoma Siono vienuolyno istorija.
Galbūt daugelis dėl istoriškumo kilusių diskusijų privertė leidėjus šeštąjį romano leidimą italų kalba publikuoti be devintojo puslapio „Istorinė informacija“ ir jį palikti visiškai tuščią. Tačiau ši skiltis, žinoma, vis dar išlieka angliškuose romano leidimuose [ir visai neseniai pasirodžiusiame lietuviškajame leidime, - red.] (ir ankstesniuose leidimuose italų kalba).
Romano dalyje, kurią ir autorius pristato kaip visiškai kūrybinę, iškeliama hipotezė, kad Vienuolynas paslaptį pasauliui siekia atskleisti per paskutinįjį Didįjį Magistrą, Luvro muziejaus kuratorių Jacquesą Sauniere`ą . Siekiant užkirsti tam kelią, J. Sauniere ir pagrindiniai jo pagalbininkai nužudomi. Amerikietis simbolių tyrinėtojas Robertas Langdonas yra įtariamas įvykdęs šiuos nusikaltimus, tačiau Paryžiaus policijoje dirbanti Sophie Neveu, J. Sauniere`o anūkė, tiki šio nekaltumu ir padeda jam pabėgti. Skaitytojui įteigiama, kad žmogžudystes įvykdė Opus Dei, tačiau viskas yra kiek sudėtingiau.
Kalbant apie tai reiktų pridurti, kad visos šios „juodosios istorijos“ jau buvo paneigtos šimtus kartų, tačiau vis tebeišlieka gyvybingos, vis atgaivinamos ne viename literatūros kūrinyje.
Aptariamame romane naujas ir pažangus popiežius nutaria nutraukti ryšius tarp Bažnyčios ir Opus Dei, užsimezgusius popiežiaus Jono Pauliaus II vadovavimo metais, ir Opus Dei prelatas priima pasiūlymą, kurį jam pateikia paslaptingasis „Mokytojas“: sumokėdamas jam didžiulę pinigų sumą prelatas gaus Siono vienuolyno saugomos paslapties – „teisybės“ apie Jėzų Kristų - įrodymus ir grasindamas juos atskleisti pasauliui galės šantažuoti šventąjį Sostą. Buvęs nusikaltėlis, tapęs Opus Dei nariu, yra „paskolinamas“ Mokytojui, ir šis jį verčia įvykdyti daugelį nusikaltimų. Tačiau išties vadinamasis „Mokytojas“ dirba tik sau – jis yra labai turtingas anglų mokslininkas, antikatalikas, norintis atskleisti paslaptį pasauliui ir kaltinantis Siono vienuolyną tylint, bijantis Katalikų Bažnyčios. Lydimi daugybės nužudymų, paslapčių ir persekiojimų, Robertas Langdonasir Sophie Neveu – tarp kurių gimsta ir neišvengiamas meilės romanas – galiausiai sužino tikrąją paslaptį: Marijos Magdalenos kapą slepia Luvro piramidė, pastatyta masono Prancūzijos prezidento Francois Mitterand‘o (Fransua Miterano, 1916–1996) nurodymu, tačiau tikrasis „sang real“ teka pačios Sophie, esančios ir paskuti
niąja Jėzaus Kristaus palikuone, kraujagyslėmis.
Klaidos ir mistika
Tik pripažindami visišką religinį tamsumą galime suprasti, kaip kas nors gali rimtai žvelgti į tokių tvirtinimų krūvą, kurią mažų mažiausiai reikėtų pavadinti juokinga. Turime nemažai iš pirmojo krikščionybės amžiaus išlikusių tekstų, kuriuose Jėzus yra aiškiai vadinamas Dievu. Kalbėdami apie kanoną, kuriuo buvo įtvirtintos keturios kanoninės evangelijos ir kiti tekstai buvo pripažinti gnostiniais (maždaug 190 metus po Kristaus), privalome atkreipti dėmesį, kad šis procesas buvo galutinai pasibaigęs likus 90 metų iki imperatoriaus Konstantino gimimo.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad D. Brownui taip patinkanti gnostinė Tomo evangelija, pasakodama apie Mariją Magdalietę, tikrai nėra tas profeministinis tekstas ir Magdalietę iškelia, nes „... ji tampa vyru“. Prieštaraujančiam Simonui Petrui, kuris sako, kad „Marija turi nuo mūsų pasitraukti! Nes moterys nėra vertos gyvenimo“, Jėzus atsako: „štai, aš ją vesiu taip, kad paversčiau ją vyru, kad ji taptu jums, vyrams, lygia gyvąja dvasia. Ir kiekviena moteris, tampanti vyru, įžengs į Dangaus karalystę“.
Romane minimas Katalikų Bažnyčios sudegintų raganų skaičius – penki milijonai – yra tiesiog laužtas iš piršto. Reikėtų dar pabrėžti, jog D. Brownas visiškai pamiršta istorinį faktą, kad protestantiškose šalyse raganų medžioklė tęsėsi daug ilgiau ir buvo daug žiauresnė nei katalikiškose valstybėse.
Pačią mintį apie „Da Vinci kodą“, užšifruotą šio italų menininko kūriniuose, Londono universiteto profesorė ir Leonardo Da Vinci draugijos prezidentė Judith Veronica Field pavadino paprasčiausiai absurdiška.
O tie, kas yra bent kiek susipažinęs su visomis legendomis, apipynusiomis Gralio taurę, puikiai supranta, kad „Da Vinci kode“ nėra beveik nieko nauja: viskas jau buvo aprašyta keliuose šimtuose knygų apie Rennes-le-Chateau ir – nors ši Prancūzijos vietovė nėra minima D. Browno romane – pavardės Sauniere ir Plantard yra susijusios su tomis pačiomis istorijomis.
Rennes-le-Chateau mitas: jau seniai atskleistas melas
Rennes-le-Chateau – tai nedidelis Prancūzijos kaimelis, įsikūręs rytinėje Pirėnų kalnų papėdėje. šiuo metu jame tegyvena tik apie 40 žmonių, tačiau kasmet jį aplanko dešimtys tūkstančių turistų. Nuo 1960 metų apie šį kaimelį buvo parašyta daugiau nei 500 knygų prancūzų kalba, mažiausiai pora bestselerių angliškai ir nemažai knygų kitomis kalbomis. Apie šią vietovę kalbama ir įvairiuose filmuose arba kultiniuose komiksuose, kaip „Preacher“ (Pamokslininkas) arba „The Magdalena“ (Magdalena). Kaimelis yra vadinamojoje „katarų valstybėje“, ten, kur katarų erezija buvo išpažįstama daugumos gyventojų ir išsilaikė iki pat XIII amžiaus. Tačiau šis kaimelis taip ir būtų likęs vienu iš daugelio katarais besidominčių turistų lankomų vietovių, jei 1885 metais vietinės parapijos klebonu nebūtų buvęs paskirtas kunigas Berenger Sauniere (1852–1917). Su juo ir yra susijusios visos Rennes-le-Chateau legendos.
Klebonas buvo maištingas asmuo. 1909 metais jis atsisakė persikelti į kitą parapiją ir 1910-aisiais, po pralaimėjimo Bažnytiniame teisme, buvo suspenduotas „a divinis“. Net ir netekęs klebono pareigų, jis iki pat mirties liko gyventi kaimelyje, kurio architektūrą papildė keliais keistais statiniais – tarp jų ir keistu Magdalenos bokštu – ir kurį pribloškė savo kasinėjimais kriptoje ir kapinėse ieškodamas nežinia ko. Praturtėjęs labiau nei įprasta eiliniam kaimo klebonui, jis sukėlė nemažai kalbų apie atrastą lobį. Tačiau viską galima paaiškinti, kaip kad įtarė jo vyskupas, ne tokiomis romantiškomis istorijomis apie manipuliavimą gaunamomis aukomis bažnyčiai ir už Mišias. Dar visai neseniai buvo kalbama, kad B. Sauniere‘as kriptoje atrado labai svarbius senovinius rankraščius, tačiau tie, apie kuriuos žinome, yra neabejotinai XIX ar net XX amžiaus falsifikatai. Visai įmanoma, jog, restauruodamas parapijos bažnyčią, klebonas galėjo rasti kokių nors radinių iš viduramžių, tačiau ne tiek, kad iš jų būtų galima pasakiškai pralobti. Kalbama, jog B. Sauniere‘as palaikė nuolatinius ryšius su Paryžiaus ezoterinėmis grupėmis, tačiau nėra nė vieno tokių teiginių įrodymo. šio klebono asmenybė išties verta dėmesio ir, reikia pripažinti, jis remdamasis vietos tradicija išties skyrė daug dėmesio alegorijoms ir simbolikai. Tačiau nieko daugiau neįmanoma įrodyti.
B. Sauniere‘o legendos greičiausiai taip ir būtų nugrimzdusios užmarštin, jei viena jo „ištikimoji“ - Marie Denarnaud (1868–1953), kurios vardu buvo perregistruota visa Rennes-le-Chateau nuosavybė ir nekilnojamasis turtas (kad neatitektu vyskupui, su kuriuo buvo konfliktuojama), siekdama patraukti galimus pirkėjus metų metais nebūtų skatinusi kalbų apie paslėptus lobius. Ir jei ne dar vienas asmuo – Noelas Corbu (1912–1968), kuris iš ponios Denarnaud nusipirko vieną iš buvusio klebono pastatų ir jame atidarė restoraną. Būtent jis nuo 1956 metų vietos žiniasklaidoje pradėjo skelbti straipsnius, kuriuos galima pateisinti troškimu į šią nuošalią vietelę privilioti kuo daugiau turistų. šiuose straipsniuose buvo pateikiama nemažai istorijų apie spėjamus buvusio klebono milijardus ir jų ryšį su katarų lobiu.
šeštajame ir septintajame dešimtmetyje legendos pasklido po visą šalį, nes kai kurie ezoterikai į jas atkreipė savo dėmesį. Iš jų paminėtini Pierre Plantard‘as (1920–2000), iš pat pradžių vadovavęs Alpha Galates grupei ir buvo net nuteistas už sukčiavimą prisidengiant ezoterika, bei ezoterinėmis paslaptimis besidomintis žurnalistas Gerard‘as de Sede, 1967 metais išleidęs knygą „Rennes auksas“. Trys rašytojai anglai – Michaelis Baigentas, Richardas Leighas ir Henry Lincolnas – įsipareigojo išplėtoti knygoje išdėstytas mintis ir paverčia jas tikra leidybine industrija, prasidėjusia nuo 1979 metais publikuotos knygos „šventasis Gralis“ ir greitai pasiekusia pardavimo rekordus. Prie šios industrijos išpopuliarinimo nemažai prisidėjo ir BBC televizija.
Pasak G. de Sede ir jo pasekėjų anglų, klebonas atskleidė Rennes-le-Chateau paslaptį, saugojusią ne tik pasakišką lobį – priskiriamą tai Jeruzalės šventyklai, tai visgotams, tai katarams, tai Tamplierių ordinui, tai Prancūzijos monarchams – ir kurio nedidele dalimi jis sugebėjo pasinaudoti, bet ir, sprendžiant iš kunigo Sauniere‘o tariamai rastų pergamentų, iš statinių formos, iš užrašų kapinėse ir iš to, kas rasta parapijos bažnyčioje, - nematomą lobį, pačią tiesą apie pasaulio sukūrimą. šiame Pirėnų kaimelyje turėtų būti dokumentų, galinčių įrodyti, kad Jėzus Kristus – tiesa, kurią Katalikų Bažnyčia stengiasi nuslėpti – su Marija Magdalena susilaukė vaikų, kad šių vaikų kraujagyslėmis teka paties Dievo kraujas ir kad jiems priklauso teisė valdyti Prancūziją ir visą pasaulį. Kad šventasis Gralis išties yra „sang real“, tikras Jėzaus Kristaus biologinių palikuonių kraujas – tai tvirtinama nuo pat P. Plantard‘o patekimo į Rennes-le-Chateau istoriją.
„Da Vinci kodas“ paprasčiausiai atkartoja visas šias istorijas. Dėl atsargumo, tvirtina P. Plantard‘as, žinia apie merovingų kilmę iš Jėzaus Kristaus buvo žinoma tik nedaugeliui. Tačiau katarai, tamplieriai, kiti didieji asmenys – nuo paties Sauniere‘o iki tapytojo Nicolas Poussin‘o (1594–1655), kuris savo žymiajame paveiksle „Arkadijos piemenys“ preciziškai atspindėjo Rennes-la-Chateau apylinkių peizažą, - ištikimai saugojo paslaptį kaip brangiausią turtą ir tik retkarčiais leisdavo vienokiai ar kitokiai nuorodai į ją pasiekti platesnius žmonių sluoksnius.
šiandien, žinoma, Siono vienuolynas egzistuoja. Jį 1956 metais įkūrė P. Plantard‘as – save dar vadinantis „Plantard de Saint Clair“, susikurtu kilmingos giminės vardu, kuris minimas ir „Da Vinci kode“ bei priskiriamas merovingų giminei. Plantard‘as leido suprasti, kad jis pats yra Jėzaus palikuonis ir Gralio saugotojas. Įrodymu, kad Siono vienuolynas egzistuoja daugiau nei tūkstantį metų, turėtų tapti viduramžiais veikęs nedidelis vienuolių ordinas tokiu pačiu pavadinimu. Pastarasis anksčiau išties egzistavo ir vėliau nutraukė savo veiklą, tačiau tikrai neturėjo jokių sąsajų nei su m
erov
ingais, nei su tariamais Jėzaus Kristaus palikuonimis.
Išties sunku nepriimti išvados, kad ryšys tarp Rennes-le-Chateau, merovingų ir Siono vienuolyno yra tiktai legenda ir kad Siono vienuolynas tėra tik ezoterinė organizacija, sukurta P. Plantard‘o ir jo bendradarbių. Joks Siono vienuolynas – šiandien jai suteikiama reikšme - neveikė iki pat P. Plantard‘o atvykimo į Rennes-le-Chateau. šiandien, žinoma, jis veikia: bet tik nuo 1956 metų.
„Da Vinci kodas“ knygos „Faktų“ puslapyje tvirtinama, kad visa ši istorija yra pagrįsta nepaneigiamais dokumentais. Iš dalies kalbama apie dokumentus, kurie buvo „atrasti“ Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje, ir iš dalies – apie dokumentus, perduotus rašytojui Gerard‘ui de Sede‘ui. Tačiau šiuos dokumentus „atrado“ tie patys asmenys, kurie juos ir paslėpė: P. Plantard‘as ir jo bičiuliai. Akivaizdu, kad kalbama ne apie senoviškus dokumentus, bet apie modernius falsifikatus. Pagrindinis šių „dokumentų“ autorius, Philippe de Cherisey (miręs 1985 metais) prisipažino dalyvavęs juos kuriant ir net skundėsi negavęs viso pažadėto užmokesčio už jų padirbimą. Tą liudija ir paties P. de Cherisey advokato laiškai.
Tapytojo N. Poussin‘o sąryšio su Rennes-le-Chateau kaimeliu įrodymu turėjo tapti kapų koplyčios, įkvėpusios jį nutapyti jau minėtą paveikslą „Arkadijos piemenys“, bet šiandien jau sugriautos, nuotrauka. Tačiau visai neseniai buvo surastas šios kapų koplyčios leidimas statybai ir statybos planas, patvirtinti 1903 metais. Ir net įrodymai, kad koplyčia buvo baigta statyti 1933-iaisiais: vadinasi, koplyčia atsirado maždaug 300 metų vėliau, nei menininkas nutapė savo paveikslą!
Taigi – jokių dokumentų ir jokių įrodymų. Tik fantazijos, puikiai padedančios parduoti geresnius ar blogesnius romanus. Tačiau istoriškai visa tai turėtų būti regima kaip paprasčiausias autentiškas šlamštas.
Tekstas verstas iš www.cesnur.org. Iš italų kalbos vertė Juozas Ruzgys.
imta iš www.bernardinai.lt
Šį straipsnį galite aptarti
specialiai sukurtoje forumo temoje
Dan Brown'o knyga „Da Vinčio kodas“: aptarimas {moscomment} |
