Truputis istorijosReliginė grupė, šiuo metu besivadinanti Jehovos liudytojais,
susikūrė XIXa. Jungtinėse Amerikos valstijose. Jos įkūrėjas
yra Charlesas T. Russellas (1852 – 1916). Šis žmogus, užaugęs
berods labai puritoniškoje presbiterionų aplinkoje, jau 1870
– aisiais metais subūrė taip vadinamą Biblijos studijų grupę,
laikiusią 18 – metį jaunuolį savo “pastoriumi”.
 Toje grupėje pradžią gavo pagrindinės Jehovos liudytojų doktrinos (pvz., mokymas apie amžinos kančios pragare neįmanomybę arba apie nematomą Jėzaus Kristaus antrąjį atėjimą kaip “dalyvavimą” naujojoje pasaulio tvarkoje). Matyt, kad Ch. T. Russellas buvo pakankamai įtaigus ir be jokios abejonės pats tikėjo savo skelbiamomis doktrinomis, nes greitu laiku jo pasekėjų ėmė daugėti – jau 1879m. buvo įsteigtas iki šių dienų gyvuojantis žurnalas “Siono sargybos bokštas ir Kristaus dalyvavimo šauklys”, taip pat Brukline įsikuria “Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrija”, kuri buvo pirmtakė dabar visą jehovininkų judėjimą valdančios Bruklino “vadovaujančiosios korporacijos” . Kokios įtaigumo ir greito išplitimo priežastys? Galima išvardinti daugybę jų – socialinių ir ekonominių – bet manyčiau ne paskutiniąją vietą tame sąraše užima ir lyderio asmeninė patirtis; yra žinoma, jog Ch. T. Russellas nuo mažų dienų paniškai bijojo amžinos kančios pragare, kuria tikriausiai ir buvo gąsdinamas, tad susipažinęs su kitos tuo metu taip pat naujos religinės grupės – Septintosios dienos adventistų – doktrina, skelbiančia nuodėmingiesiems amžiną pražūtį ir nebūtį, bet ne kančią, ja karštai patikėjo ir patapo entuziastišku skelbėju. Russellas iš adventistų perėmė ir tam tikrą Biblijos skaitymo fundamentalistinę schemą, kuri patogi visa norinčiam racionaliai paaiškinti mentalitetui: Šventojo Rašto tekstai interpretuojami kaip Dievo pranešimai, neklaidingi visomis prasmėmis, bet tas prasmes “iššifruoti” tegali ypatingą paskirtį Viešpaties plane turintys asmenys. Aišku, kad toks skaitymo būdas iš anksto atmeta bet kokias istorinio ar kultūrinio konteksto įvertinimo galimybes.
Ch. T. Russellas savo skelbimo centru ilgainiui padarė žinią apie tai, kad Dievas per Jėzų Kristų tuojau sukursiąs Žemėje savo karalystę (tam skirtas jo daugiatomis “Tūkstantmetė aušra”), o pats Jėzus Kristus regimai ją imsis valdyti jau 1914m. Tad Pirmojo pasaulinio karo pradžia turėjo nudžiuginti daugelio naujosios bendrijos narių širdis – tai viltingai sutapo su pranašystės skelbimu ir buvo suprantama kaip Harmagedono (paskutiniojo apokaliptinio mūšio tarp Jėzaus ir Šėtono) pradžia.Tačiau 1916m. mirus Russellui, joks žadėtasis “išrišimas” neįvyko ir naujajam bendrijos lyderiui Josephui P. Rutherfordui(1869 – 1942) teko reformuoti ar perinterpretuoti įsigalėjusias doktrinas. Tai jis paskelbė, kad 1914m. Jėzus Kristus iš tiesų sugrįžo Žemėn ir valdo ją; tik netiesioginiu būdu, bet per savo įgaliotinius – Rutherfordo vadovaujamą ištikimąją organizaciją, kuri 1931 m. ir buvo pavadinta “Jehovos liudytojais.” Iš čia kilo doktrina apie “vienintelę teisėtą žemiškąją vyriausybę” - Danguje esančią Kristaus vadovaujamą Dievo karalystę, šiuo metu veikiančią per Jehovos liudytojų valdančiąją korporaciją Brukline. Reikia manyti dėl to, jog Rutherfordas turėjo juridinį išsilavinimą, jo valdymo metu bendrijoje susiformavo du bruožai, Jehovos liudytojams būdingi iki šių dienų: legalizmas ir saviizoliacija. Šie bruožai esmingi yra bet kokiai pagal griežtą teisinę sistemą funkcionuojančiai struktūrai. Po Rutherfordo mirties, Jehovos liudytojams ėmė vadovauti N. H. Knorras (1905 – 1977), kuris atbaigė organizacijos struktūros kūrimą ir galutinai įtvirtino doktrininį paveldą. Į tuos dalykus dabar ir sutelksime dėmesį.
Doktrina, struktūra, praktikos
Kaip jau minėjau, jehovininkų doktrina pasižymi legalizmu ir saviizoliacija. Šie bruožai persmelkia visus eschatologinius, ontologinius ir soteriologinius Jehovos liudytojų mitus. Anot šios ideologijos, Dievas Jehova laikų pradžioje sukūręs visą Visatą ir Žemę, kaip centrinę kosminės dramos vietą. Toji drama – tai Jehovos susikirtimas su puolusiu angelu – Šėtonu , kuriam Dievas Jehova turįs įrodyti savo teisumą. Visa žmonijos istorija tokiu būdu interpretuojama kaip beprecedentinis teisminis tyrimas, nes teisingasai Jehova tik legitimistinėmis priemonėmis, t.y. teisėtai, galįs įveikti savo priešininką. Teisinio ginčo esmė – žmogaus pajėgumas gyventi pagal Dievo planą ir tuo pačiu jo nepajėgumas valdyti Žemę, nepripažįstant aukščiausios Jehovos valdžios. Adomas simbolizuojąs žmogų, kuris ir bando, paklusdamas Šėtonui, valdyti, nepripažindamas Dievo primato. Šėtonui Adomas ir jo ainija atiduodama teisėtai, nes pats Adomas nepajėgęs žemiškame Rojuje gyventi pagal Dievo planus.
Kad absoliučiai teisingas Jehova atsikovotų žmoniją iš Šėtono, jis turi juridiškai įrodyti pastarojo pretenzijų į amžiną žmonijos valdymą nepagrįstumą. Tam Jehova siunčia į Žemę savo tobuliausiąjį kūrinį – Jėzų Kristų (jehovininkai primygtinai teigia, kad Jėzus buvo žmogus, tobulas žmogus, bet ne įsikūnijęs Dievas, kaip tiki krikščionys, ir jog pati Švenčiausiosios Trejybės dogma esanti tik iracionalių pagoniškų mitų įtakos racionaliai krikščionybei rezultatas), kad tobulai gyventų žmogiškąjį gyvenimą, ko nesugebėjo padaryti pirmasis žmogus – Adomas. Jėzus, kurio gyvenimas tobulai atitikęs Dievo planus, atpirko Adomo nuodėmę, ir tuo pačiu teisėtai grąžino žmoniją jos pirmykščiam valdovui – Jehovai. Tačiau Šėtonas nepakluso tokiai elementariai juridinei logikai ir nužudė nenuodėmingąjį Kristų, taip virsdamas kriminaliniu nusikaltėliu. Jėzus buvo paimtas į Dangų, pas Dievą, tuo tarpu Žemėje įkuriama organizacija (Jehovos liudytojai vartoja būtent tokį saviidentifikacijos terminą), kurios nariai siekia tobulai gyventi pagal Kristaus pavyzdį dabar jau neteisėtai Šėtono valdomoje planetoje. Toji organizacija išsilaiko tik apie 100 metų po Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo pabaigos ir dėl audringos pasmerktojo myriop ir laukiančio savo galo Jehovos teisme Šėtono veiklos, nutraukia savo veiklą. Josios veikla atkuriama tik artėjant žemiškosios “daiktų sistemos”(jehovininkų terminas) pabaigai, t.y. XIXa. Kaip jau minėjau, dabar jehovininkai tiki , jog 1914m. Jėzus neregimu būdu per valdančiąją korporaciją Brukline jau pradėjo valdyti Žemę, ir labai greitu laiku jo valdymas taps visiems regimu. Tuomet bus sunaikintas Šėtonas ir jo tarnai, 144 tūkstančiai išrinktųjų (dangiškoji vyriausybė) paimti į Dangų, o Žemėje įsiviešpataus amžinas Rojus, kuriame gyvens ištikimi Jehovos liudytojai, skelbę Jehovos vardą. Visi kiti bus sunaikinti – Jehova amžinam gyvenimui atkursiąs tik tuos, kuriuos atminsiąs; tuos, kurie Žemėje gyvendami atminė jo vardą.
Jehovos liudytojams skelbti Dievo vardą yra labai svarbu. Vardo skelbimas simbolizuoja Dievo pažinimą ir jo autoriteto pripažinimą, jis (skelbimas) turįs vykti iki šitos “piktos daiktų sistemos” galo. Jehovininkai skelbdami savą mokymą naudojasi įvairiaspalvėmis brošiūromis, žurnalais “Atsibuskite” ir “Siono sargybos bokštas”, bet atsisako naudotis radiju ar televizija. Jie pripažįsta tik asmenišką liudijimą – skelbimą, vaikščiojant po namus, gatvėse, visuomeniniame transporte, darbovietėse. Kiekvienas ištikimas liudytojas yra įpareigotas tam tikrą valandų skaičių per savaitę skirti būtent skelbimui. Jehovos liudytojai savo priklausomybę aukščiausiai Jehovos valdžiai liudija ir nešvęsdami gimtadienių, Kalėdų, valstybinių švenčių (tai esą Šėtono ir bedieviškojo pasaulio pramanai), atsisakydami dalyvauti rinkimuose, dirbti valstybinėse įstaigose politinio pasitikėjimo pareigūnais ir politinėse organizacijose (jos atstovaujančios neteisėtą Šėtono valdžią, kuri jau nuo Adomo laikų parodžiusi savo bergždumą, nesugebėjimą spręsti problemas), galiausiai nesutikdami jokiais atvejais perpilti kraujo, nes kraujyje esanti žmogaus gyvybė negali būti perduota kitam – tai
, esą`, draudžianti Biblija.
Šiuo metu jehovininkų pasaulyje yra, pačios Jehovos liudytojų organizacijos duomenimis, apie 6 milijonai, Lietuvoje - pagal 2001m. gyventojų surašymo duomenis - 3512. Jehovos liudytojų augimas yra pastebimas Trečiojo pasaulio ir pokomunistiniuose kraštuose. Greičiausiai taip yra dėl to, kad Jehovos liudytojai ne tik duoda išsiilgtus paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus, bet ir sąmoningai kuria uždarą, lyg ir saugią erdvę, kurios dažnai išsiilgę gyventojai kraštų, patyrusių ekonomines beigi socialines pervartas. Jehovos liudytojai labai centralizuoti (tai jie vadina “vienmintiškumu”), absoliučiai paklūsta Bruklino korporacijai; kiekvienoje šalyje yra tos šalies jehovininkams vadovaujantis centras (Lietuvos “bruklinas” įsikūręs Giraitės gyvenvietėje, prie Kauno). Miestuose bendruomenės nariai renkasi į taip vadinamas “Karalystės sales”, kur vyksta pamaldos ir mokymai. Paprastai yra mokoma kaip užmegzti kontaktą, kokius klausimus užduoti sutiktiems žmonėms, kad galėtum efektyviai liudyti Jehovos vardą. Užsiėmimai ir pamaldos Karalystės salėse vyksta pagal vieną, visiems metams Bruklino valdančiosios korporacijos nustatytą planą. Jehovos liudytojai tokiu būdu tarsi sudaro savitą subsociumą, kuris patiria spaudimą iš daugumos, kartu tą spaudimą savotiškai skatina, nes pastoviai jaučiasi esąs tokio “kosminio fronto” linijoje.
Keletas baigiamųjų pastabų
Pastaruoju metu Jehovos liudytojų leidiniuose pastebima tendencija daugiau aiškinti savo doktrinos subtilybes, atkreipti mokytojų dėmesį į specifinius jehovininkų vaikų auklėjimo valstybinėse mokyklose ypatumus, ne taip radikaliai interpretuoti savas pozicijas kai kuriais socialiniais ar gyvybiškai svarbiais (pvz., kraujo perpylimo) klausimais. Vis tik Jehovos liudytojai lieka gana uždara religinė grupė, tik pradedanti įsisavinti socialinės komunikacijos principus. Dialogui trukdo ne tik elitarinė tos grupės savimonė, bet ir visuomeninio mentaliteto nepakantumas uždaroms religinėms mažumoms – todėl dažnusyk Jehovos liudytojai apkaltinami nebūtais nusikaltimais: prievarta, savižudybių skatinimu ir pan.
Žinoma, jehovininkų nuostatos trukdo ir savitarpio supratimui tarpkonfesiniuose santykiuose. Būdami radikaliai nusiteikę bet kokių kitų religijų atžvilgiu, jie iš esmės atsisako bendradarbiavimo šioje srityje.Jų legalistiškai orientuota doktrina nepriima krikščioniškosios malonės sampratos, kuri skelbia Dievą esant visų pirma įasmeninta meile. Gal iš tokios juridiškai orientuotos Jehovos liudytojų savivokos ir gimsta negalia bendrauti bei bendradarbiauti, o randasi savotiško susireikšminimo, teisuoliškumo ir perdėtos savigarbos išgyvenimas?
 Arūnas P. Peškaitis OFM
Redaguota šio straipsnio versija publikuota savaitraštyje "Dialogas" 2003-08-29 Nr. 30 (577). Skelbiama gavus leidimą. Pateikta medžiaga yra „Dialogo“ redakcijos nuosavybė. Kopijuoti, platinti be redakcijos sutikimo DRAUDŽIAMA.
Atsižvelgiant į Jehovos liudytojų bendrijos pastabas straipsnyje 2003-10-17 padaryta keletas pataisymų. |
