|
"Respublika" 2003-09-08 įšspausdino Mindaugo Peleckio
straipsnį Valstybės dovanos kontroversiškoms organizacijoms,
kuriuo atrodo siekiama paskleisti baimę dėl įvairių netradicinių
religinių bendruomenių veiklos Lietuvoje. Visą straipsnį galite
rasti čia.
Pateikiame anksčiau www.skrynia.lt skelbtą NRTIC eksperto
Andriaus Navicko komentarą šiam straipsniui.
Du „Skrynios“ klausimai Naujųjų religijų tyrimo ir informacijos
centro ekspertui ANDRIUI NAVICKUI.
Pirmadienio "Respublikos" dienraštyje teigiama:
"Manoma, kad parlamentarai netrukus suteiks valstybės
pripažinimą trims religinėms organizacijoms - naujiesiems
apaštalams, sekmininkams ir metodistams. Greitai valstybės
dėmesio gali sulaukti ir kur kas kontroversiškesnės religinės
organizacijos - Ošo meditacijos centras "Odžas"
bei Scientologijos bažnyčia". Kiek pagrįsta ši žinia?
Siūlau atidžiai įsiskaityti į minėtą "Respublikos"
straipsnį. Jame sumaniai manipuliuojama gandais bei sugestijomis.
Straipsnyje neatrasime nei vieno tikro informacijos šaltinio.
Deja, toks stilius jau yra tapęs lietuviškos žiniasklaidos
vizitine kortele.
Pirmiausia, apie visiškai absurdiškus teiginius. Scientologijos
bažnyčia nėra įregistruota Lietuvoje ir, bent iki šiol, tokios
registracijos neprašė. Savo ruožtu OŠO meditacijos centras
net tris kartus yra kreipęsis dėl registracijos į Teisingumo
ministeriją. Paskutinį kartą neigiamas atsakymas šiam centrui
pateiktas šių metų rugpjūčio 29 dieną. Net jei šios organizacijos
ir būtų įregistruotos, klausimas dėl valstybės pripažinimo
galėtų būti keliamas, praėjus ne mažiau kaip 25 metams.
Apskritai, mano įsitikinimu, labai svarbu skirti, kuo skiriasi
registracija ir valstybės pripažinimo procedūra. Kiekvienas
žmogus, gyvenantis Lietuvoje, turi teisę į sąžinės laisvę.
Jis ar ji gali išpažinti savo pažiūras individualiai arba
kartu su kitais. Jei susidaro asmenų grupė, išpažįstanti tikėjimus,
kurie skiriasi nuo jau veikiančių religinių organizacijų išpažįstamų,
ji gali registruotis kaip religinė bendruomenė. Tai yra religijos
laisvės išraiška. Ši laisvė gali būti apribota, jei, prisidengiant
religijos skraiste, vykdoma destruktyvi veikla. Noriu pabrėžti,
kad lietuvių senovės baltų tikėjimo grupės, dėl kurių ignoravimo
apgailestauja „Respublika“, yra įregistruotos ir niekas tikrai
neriboja jų religijos laisvės.
Valstybės pripažinimas savo ruožtu reiškia, kad valstybė
tam tikras religines bendrijas pripažįsta esant integralia
visuomenės bei kultūros paveldo dalimi. Pripažįstama, kad
šios religinės bendrijos išlaikė laiko išbandymus, įrodė,
jog nekelia žalos visuomenei. Norėdama valstybės pripažinimo,
religinė bendrija turi turėti bent 25 metų veiklos Lietuvoje
istoriją, įrodyti, jog turi atramą visuomenėje, jog nekelia
grėsmės viešai tvarkai. Išvadas dėl valstybės pripažinimo
tikslingumo teikia Teisingumo ministerija Seimui, kuris priima
galutinį sprendimą. Kol kas Seimas valstybės pripažinimo statusą
yra suteikęs tik Lietuvos baptistų sąjungai. Šiuo metu tokio
statuso siekia sekmininkai, metodistai, naujieji apaštalai
bei adventistai. Adventistų prašymas dar svarstomas Teisingumo
ministerijoje, dėl sekmininkų ir metodistų buvo pateikta teigiama
ministerijos išvada, o dėl tikslingumo suteikti valstybės
pripažinimą Naujųjų apaštalų bažnyčiai ministerija suabejojo
ir pateikė Seimui neigiamą išvadą. Noriu atkreipti dėmesį,
kad visos religinės bendrijos, šiuo metu siekiančios valstybės
pripažinimo, gyvuoja Lietuvoje 100 ir daugiau metų, buvo gerbiamos
prieškario Lietuvoje. Pagal dabar galiojančius įstatymus,
valstybės pripažinimas neprilygina jį pasiekusių bendrijų
devynioms tradicinėms, bet kartu išskiria jas iš kitų organizacijų,
neretai įvardijamų sektomis.
Dažnokai kone visos netradicinės religinės bendruomenės
viešai vadinamos sektomis. Gal galėtumėte išvardinti pagrindinius
sektų skiriamuosius bruožus ir priminti, kurios iš minėtų
bendruomenių nelaikytinos sektomis?
Žiniasklaida labai mėgsta švaistytis sektos sąvoka. Labai
dažnai tampa neaišku, kuria prasme ji vartojama. Dažniausiai
sektomis pavadinamos visos mažiau žinomos ar mažiau patinkančios
religinės organizacijos. Toks „pravardžiavimas“ vargu ar naudingas,
jei mes siekiame iš tiesų puoselėti kiekvieno žmogaus religinę
laisvę, taip pat ir laisvę nuo kvazireligini manipuliacijų.
Mokslinėje kalbėsenoje sektos sąvoka nurodo į nuo kurios
nors tradicinės religinės srovės atskilusią grupę. Nei religijos
sociologijoje, nei religijotyroje ši sąvoka neturi neigiamos
prasmės. Ar tai reiškia, kad visos religinės organizacijos
vienodai vertingos ir nekelia jokio pavojaus? Manau, kad ne.
Viena vertus, nei sekmininkai, nei metodistai, nei adventistai,
nei baptistai jokioje Vakarų valstybėje nėra laikomi pavojingais
judėjimais. (Tam tikra išimtis Prancūzija, tačiau čia pavojingais
neretai paskelbiami ir kai kurie katalikiški judėjimai.) Tuo
tarpu OŠO judėjimas, Scientologijos bažnyčia ar tie patys
munistai daugelyje valstybių susilaukia išskirtinio dėmesio.
Neretai šios organizacijos įvardijamos kontroversiškomis.
Kita vertus, visos jos labai skirtingos ir neprasminga prie
jų klijuoti sektos etiketę. Didelė problema yra tai, kad kai
kurios religinėmis save vadinančios organizacijos yra linkusios
slėpti objektyvią informaciją apie save, dangstosi įvairiomis
iškabomis, veikiau užsiima verslu nei rūpinasi pasekėjų dvasiniais
poreikiais. Labai svarbu, kad su nežinomomis religinėmis organizacijomis
susidūrę žmonės nepasitikėtų aklai tuo, ką jos pasakoja apie
save, bet ieškotų objektyvios specialistų informacijos. |
