|
Vilnius, 2004-02-06. Dienraštis „Respublika“
šiandien išspausdino straipsnį „Munistams
– saugumo ir Teisingumo ministerijos palaiminimas“, kuriame
teigia, kad Teisingumo ministerija bei Valstybės saugumo departamentas
skatina munistų veiklą Lietuvoje ir netgi ruošiasi suteikti
šiai kontroversiškai religijai valstybės pripažinimą. Sutrumpintą
straipsnio versiją galite rasti DELFI
svetainėje.
Tuo tarpu religija.lt
prašymu „Respublikos“ žurnalisto Mindaugo Peleckio teiginius
komentuoja naujųjų religijų tyrinėtojas Donatas Glodenis.
K: Ar tikrai Lietuvai gresia „destruktyvios sektos“ munistų
legalizacija?
Visų pirma norėčiau pastebėti, kad jau pati pagrindinė straipsnio
mintis yra klaidinanti. Paprasčiausiai todėl, kad munistai
(taip populiariai vadinamas „Suvienijimo judėjimas“) Lietuvoje
jau seniai „legalizuoti“. Lietuvoje taip pat yra įregistruota
net keletas organizacijų, susijusių su S.M. Moono vadovaujamu
Suvienijimo judėjimu: Visuomeninė organizacija Universitetinė
principo studijavimo asociacija, visuomeninė organizacija
„Jaunimas už dorą visuomenę".
O pirmoji religinė Suvienijimo judėjimo bendruomenė Lietuvoje
buvo įregistruota dar Vyriausybės 1993-05-13 potvarkiu Nr.
356p. Šios jau 11 metų veikiančios bendruomenės pavadinimas
– Vilniaus m. šventosios dvasinės pasaulio krikščionių
susivienijimo asociacijos (Susivienijimo bažnyčios) religinė
bendruomenė.
Tuo tarpu Mindaugas Peleckis rašo apie kitą, tačiau tam pačiam
Suvienijimo judėjimui priklausančią bendruomenę, kuri šiuo
metu prašo registracijos, – Šventosios dvasinės pasaulio krikščionių
susivienijimo asociacijos (Susivienijimo Bažnyčios) jaunimo
religinę bendruomenę. Taigi, munistai buvo „legalizuoti“ (Mindaugo
Peleckio terminologija) prieš gerą dešimtmetį, o šis „Respublikos"
straipsnis tai pristato kaip naujieną.
Beje, netiesa, kad aš Peleckiui sakiau, jog "Teisingumo
ministerija palaimins munistų norą legalizuotis", - tai
jo interpretacija, atspindinti sovietmečio mąstyseną.
Tiesą sakant, stebina sovietmečio stiliaus dvelksmas straipsnyje.
Matyt Lietuvoje net ir tarp žurnalistų vis dar gaji nuomonė,
kad valstybė turi būti visagalė visų žmonių šeimininkė, galinti
nurodyti, kuo tikėti, įteisinanti tam tikrus požiūrius ir
uždraudžianti kitus, tiksliai žinanti, kas žmogui yra gerai,
o kas - blogai. Tarsi be vyriausybės žinios ir palaiminimo
religinės bendruomenės negalėtų veikti. Taigi, būtent vyriausybė
yra atsakinga už tai, kad jauna mergina nusprendžia neatsižvelgti
į savo tėvų norus ir įsitraukia į kontroversišką religinį
judėjimą.
Tačiau Lietuva pasirinko kitokį, demokratinį, atviros visuomenės
principą. Konstitucija skelbia religijos laisvę, teisę kiekvienam
steigti religines bendruomenes, laisvai išpažinti savo pasirinktą
tikėjimą. Ir valstybės institucijos tegali sutrukdyti šių
laisvių įgyvendinimui tik tuo atveju, jei religinės bendruomenės
veikla pažeidžia kitų žmonių teises ir laisves arba viešąją
tvarką.
K: Ar tai reiškia, kad valstybė be atodairos rems kiekvieną
religijos laisvės išraišką?
Ne, žinoma ne. Valstybė neprivalo skatinti bet kokios religinės
veiklos. Įstatymai to neteigia. Tiesą sakant, kai kalbama
apie viešąjį interesą, galima užimti poziciją, kad konkretaus
religinio judėjimo veikla nėra naudinga ir todėl neskatintina.
Taigi, munistai greičiausiai niekada negaus valstybės pripažintos
religinės bendruomenės statuso, nes toks statusas teikiamas
bendruomenėms, kurias valstybė vertina kaip pozityvią įtaką
visuomenės gyvenimui nešančias organizacijas.
Tačiau viešojo intereso skatinimo principas negalioja, kai
kalbame apie žmogaus teisių įgyvendinimą. Teisė organizuotai
išpažinti savo religiją arba tikėjimą, teisė steigti religines
bendruomenes nėra tokia teisė, kurią valstybė gali teikti
savo nuožiūra.
Tuo tarpu „Respublikos“ straipsnyje sąmoningai ar nesąmoningai
peršama tokia nuomonė. Taip pat painiojamos „valstybės pripažinimo“
ir „įregistravimo“ sąvokos, atseit, munistai „gaus valstybės
pripažinimą“. Kaip jau minėjau, įregistruojant religinę bendruomenę
„munistams“ nebūtų suteikiama išskirtinių privilegijų. Tiesiog
būtų pripažinta, kad ir jie turi teises mūsų valstybėje.
K: Straipsnyje teigiama, kad munistų judėjimas atneša
tragedijas į šeimas…
Iš tiesų, vieno šeimos nario įsitraukimas į Suvienijimo judėjimą
neretai atneša susipriešinimą šeimoje. Suprantamas tėvų skausmas:
dukra ar sūnus palieka studijas, pradeda „tikraisiais tėvais“
vadinti S.M.Mooną ir jo žmoną Hak Ja Han, neretai persikelia
gyventi į komuną... Galima bandyti įsigilinti į grupės doktriną,
atskleisti jos vidinius prieštaravimus, parodyti, kad judėjimo
vadovų gyvenimas nelabai atitinka skelbiamas tiesas (pvz.,
nepaisant to, kad Moonas propaguoja šeimos vertybes, jis yra
išsiskyręs, jo vaikai, turėję būti tobuli, yra labai prasti
moraliniai pavyzdžiai), bandyti apie tai kalbėtis su sūnumi
ar dukra, žinoma, vengiant juos spausti, taip pat - vartoti
prievartą. Tačiau neretai tenka susitaikyti su situacija,
o svarbiausia tokiais atvejais yra išlaikyti pagarbius ir
šiltus šeimos santykius. Tokiu atveju, jei dukra ar sūnus
kada nors nuspręstų palikti judėjimą, jiems į ankstesnį gyvenimą
liktų bent vienas tiltas, šeima [plačiau apie tai skaitykite
čia red.past.].
Tačiau grįžkime prie straipsni
o – ja
me vėlgi nepateikiama
nei viena situacija, kurioje būtų pažeidžiamos žmogaus teisės
ir laisvės arba viešoji tvarka. Ganėtinai aišku tai, kad jaunuoliai
patys pasirinko dalyvauti Suvienijimo judėjime, nors kai kurie
jų šeimos nariai ir įsitikinę, kad munistai jaunuoliams praplovė
smegenis ir "išvežė". Tad, kaip ir pastebėjo cituojamas
Valstybės saugumo departamento pareigūnas, valstybei nėra
kaip įsikišti į šias situacijas.
K: Straipsnyje munistai vadinami „viena destruktyviausių
ir įtakingiausių sektų pasaulyje“. Kaip su šia organizacija
elgiamasi vakarų valstybėse?
Kiek žinoma man, visose vakarų valstybėse ši organizacija
yra įregistruojama ir jai suteikiamos tokios pačios teisės,
kaip ir kitoms netradicinėms religinėms bendrijoms. Kitose
demokratinėse valstybėse munistai turi ir gan reikšmingų
privilegijų, pvz., Italijoje jie gali turėti kapelionus kariuomenėje.
Dažnai teigiama, kad ši organizacija yra uždrausta Vokietijoje,
tačiau realybė kiek kitokia. Vokietija (ir, automatiškai –
kitos Šengeno šalys) yra paskelbusi judėjimo vadovą S.M. Mooną
persona nongrata ir neįleidžia jo į šalį. Vokietijos
vyriausybė laikosi pozicijos, kad S.M. Moono veikla nėra visuomenei
naudinga, ir todėl vadovaujasi viešojo intereso principu –
jo neįsileidžia. Tačiau pati organizacija yra įregistruota
ir jos veiklai nėra trukdoma.
Spręsdama klausimą dėl tokių religinių bendruomenių, kaip
munistai, veiklos, Europos tarybos parlamentinė asamblėja
1999 m. priėmė rekomendaciją „Dėl nelegalios sektų veiklos“,
kurioje siūloma į naujųjų religinių judėjimų fenomeną reaguoti
ne represijomis, o švietimu, visuomenės informavimu. Tačiau
mūsų aptariamame Mindaugo Peleckio straipsnyje sunku įžvelgti
tokias pastangas. |
