|
Europos Žmogaus Teisių Teismas dar praėjusių metų lapkritį priėmė sprendimą, kuris konstatavo, kad privalomas tam tikros religijos simbolio naudojimas viešųjų įstaigų patalpose, o ypač mokyklų klasėse, pažeidžia tėvų teises auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.
Ką darysime mes, lietuviai? Jau darome. Tiksliau sakant, tik dabar sureagavo Lietuva, t.y. mūsų valdžia. Štai šiandien Seime Užsienio reikalų komitetas priėmė net pareiškimą „Dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo dėl Nukryžiuotojo atvaizdo Italijos mokyklose“. Seimo komitetas šį pareiškimą priėmė “apgailestaudamas” dėl tokio teismo sprendimo. Kodėl? Ko čia apgailestauti? Juk teismas gina žmogaus teises. O Lietuva irgi priklauso toms demokratinėms šalims, kuri gina ir užtikrina žmonėms pagrindines laisves ir teises. Todėl teismas lyg ir nieko išskirtinio nenusprendė. Tik priėmė sprendimą (beje, argumentuotą) konkrečioje byloje prieš Italiją, kad negali būti privalomas religinis simbolis viešųjų įstaigų patalpose. Nors esu tikintis, tačiau gerbiu visų žmonių lygias galimybes išpažinti savo tikėjimą laisvoje Lietuvoje. Esame sukūrę valstybę, kurioje religija yra atskirta nuo valstybės. Tai kiekvieno žmogaus teisė rinktis bet kokią religiją. Yra ne viena valstybės pripažinta religija. Yra ir tradicinės religinės bendruomenės. Jas netgi remia valstybė pinigais. Yra ir nepripažintų. Todėl keistai atrodo toks Seimo komiteto apgailestavimas, kuomet pats komitetas pripažįsta, jog savo pareiškimą priėmė gerbdamas minties, sąžinės ir religijos laisvę. Bet juk laisvė ir reiškia, kad mokyklose ar kitose viešose įstaigose (savivaldybėse, Seime, teisme ir pan.) gali kabėti arba visų pageidaujami religiniai simboliai arba dar geriau, jokių religinių simbolių. Tegul kabo valstybės simboliai. Dar keisčiau atrodo Seimo komiteto viešas priminimas, kad “ir individas, ir bendruomenė turi teisę išreikšti savo religinę bei kultūrinę tapatybę, neapsiribojančia privataus gyvenimo sritimi”. Galima su tuo sutikti. Bet juk erdvių išreikšti savo religinę tapatybę galima surasti ir kitur nei valstybinėse ar savivaldybių išlaikomose mokyklose. Tiesa, kai šiandien per Žinių radiją išgirdau kalbančią Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, kuri kalbėdama apie netobulą Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą ištarė ir žodžius “Dėkui Dievui”, supratau, kad viskas Lietuvoje tvarkoje – viešai gali deklaruoti savo tikėjimą ir jokių problemų nėra. Turime kalbėti tik apie formas. Žinoma, gražu, kad Seimo Užsienio reikalų komitetas prisimena skaudžią Lietuvos istoriją, kuomet religijos laisvė buvo draudžiama ir niekinama. Tai priismena dauguma žmonių. Bet ar tai būtina priminti kabinant kryžių mokykloje? Gal pakanka apie tai kalbėti istorijso pamokose. Nes kitu atveju galime reikaluti ir prašyti ant sienų kabinti ir persekiotų knygnešių atvaizdus, ir pokario partizanus, ir daugybę kitų simbolių ir asmenybių. Bet ar turėtume mokyklos paversti broliškų kapinių vieta? O svarbiausias ir mano nuomone, iš esmės klaidingas Seimo komiteto argumentas – tai komiteto konstatavimas, kad Kryžiaus naudojimas viešojoje erdvėje nepažeidžia laisvo religijos pasirinkimo ir išpažinimo laisvės. Be to, Seimo komitetas pareiškė, kad “toks teismo sprendimas kelia klausimą dėl ketinimų išstumti religinę dimensiją iš viešojo gyvenimo erdvės bei sąlygoja tikinčiųjų teisių varžymą”. Tai reiškia, kad Europos žmogaus teisių teismas kontstatuoja pažeidimą, o mūsų politikai konstatuoja, kad pažeidimo nėra. Kažkaip keistai gaunasi: teismo sprendimą nuneigia Lietuvos politikai. Todėl man net kilo labai rimtas klausimas, kiek Lietuvos Seime sėdinčių (ir dirbančių) politikų, kurie priėmė tokį komiteto pareiškimą, skaitė minimą Europos žmogaus teisių teismo sprendimą? Publikuota Dainiaus Radzevičiaus tinklaraštyje www.dainius.org. Skelbiama gavus autoriaus sutikimą. |
