Liepos mėn. 15 dieną LR seimas nutarė suteikti Lietuvos septintos dienos adventistų bažnyčiai valstybės pripažinimą. Tai jau vienuoliktoji religinė bendruomenė šalyje turinti valstybės pripažinimo statusą (devynios iš jų yra laikomos tradicinėmis). Ta proga Religija.lt skelbia prieš šį įvykį Bernardinai.lt pasirodžiusį Andriaus Navicko straipsnį apie šią religinę bendruomenę, jos veiklą Lietuvoje ir kodėl ji verta būti valstybės pripažinta.
Pratęstos pavasario sesijos pabaigoje Seimo nariai turėtų svarstyti ir su religija susijusį klausimą. Į darbotvarkę įtrauktas nutarimo projektas, siūlantis valstybės pripažinimo statusą suteikti Septintosios dienos adventistų (SDA) Bažnyčiai. Šis klausimas jau svarstytas pavasarį, tada, posėdyje dalyvaujant tik pusšimčiui parlamentarų, priimtas gana keistas sprendimas – nutarimo projektas grąžintas tobulinti. Gali būti, kad parlamentarams paprasčiausiai pritrūko noro gilintis į šį klausimą. Nes, tiesą pasakius, visiškai neaišku, kaip minėtas nutarimas galėjo būti tobulinamas. Septintosios dienos adventistai paprasčiausiai pateikė prašymą ir informaciją apie savo dabartinę veiklą ir istoriją, Teisingumo ministerija savo ruožtu pateikė išvadą, kurioje teigiama, kad SDA atitinka reikalavimus, kurie keliami religinei bendrijai, siekiančiai valstybės pripažinimo. Dabar savo vertinimą, kaip nurodo Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, turi priimti Seimas. Valstybės pripažinimas religinei bendrijai - kas tai? Dabar galiojantys įstatymai numato, kad Lietuvoje veikiančios religinės bendrijos skirstomos į tradicines ir kitas. Tradicinėmis pripažįstamos lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, stačiatikių, sentikių, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų religinės bendrijos ir bendruomenės. Kitos religinės bendrijos gali siekti valstybės pripažinimo, jei yra praėję daugiau nei 25 metai nuo pirminės jų registracijos, jei jų mokymas ir apeigos neprieštarauja Lietuvos įstatymas ir dorai bei jos turi atramą Lietuvos visuomenėje. Kitaip sakant, valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė tam tikras religines bendrijas pripažįsta esant integralia visuomenės bei kultūros paveldo dalimi. Pripažįstama, kad šios religinės bendrijos išlaikė laiko išbandymus, įrodė, jog nekelia žalos visuomenei. Valstybės pripažinimo religinės bendrijos paprastai siekia ne tiek dėl jo teikiamų tam tikrų lengvatų, bet veikiau dėl to, kad šis statusas turėtų panaikinti įtarumą, kuris neretai persekioja mažiau visuomenėje pažįstamas religines bendrijas. Kokių naujų teisių ar lengvatų gali tikėtis valstybės pripažinta religinė bendrija? Pirmiausia, tai suteiktų galimybę sudaryti valstybės pripažįstamas bažnytines santuokas, kurių neprivaloma įregistruoti metrikacijos biure. Valstybės pripažintos bendrijos dvasininkai gali pretenduoti iš valstybės biudžeto mokomą minimalią socialinio draudimo įmoką. Per Nepriklausomybės laikotarpį valstybės pripažinimas yra suteiktas trims protestantiškoms religinėms kryptims, kurios Lietuvoje gyvuoja nuo XX amžiaus pradžios: sekmininkams, baptistams, metodistams. Septintosios dienos adventistai Lietuvoje gyvuoja jau šimtmetį SDA Bažnyčia Lietuvoje pradėjo veikti nuo XIX amžiaus pabaigoje. Pirminė registracijos įvykdyta 1920 metais. Bažnyčia pasivadino SDA Lietuvos misijos lauku, priklausančiu Rytų Vokietijos unijai. Tarpukario Lietuvoje gyveno apie 500 adventistų ir jų religinis centras buvo Kaunas. Deja, sovietmetis reiškė katastrofą ir adventistams. Didelė dalis Lietuvos adventistų emigravo, kiti buvo įkalinti. Liko tik dvi pusiau pogrindyje veikusios bendruomenės Šiauliuose ir Kaune. Pavieniai nariai gyveno ir kitose Lietuvos miestuose, tačiau viešumoje aktyviau nesireiškė. Adventistai Lietuvoje atsigavo, atkūrus Nepriklausomybę. 1994 metų birželį įvyko steigiamasis SDA Bažnyčios suvažiavimas. Jame nutarta kreiptis į Vyriausybę, prašant atnaujinti Bažnyčios registraciją. Neoficialiais duomenimis, šiuo metu SDA Bažnyčiai priklauso apie 900 Lietuvos gyventojų, dirba 28 dvasininkai. Dauguma Lietuvos adventistų gyvena miestuose. SDA Bažnyčia pripažįstama 112 pasaulio valstybių: JAV, D. Britanijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Olandijoje ir kt. Adventistai – saviti krikščionys Adventistų judėjimas prasidėjo Europoje XIX a. pradžioje ir greitai persimetė į Ameriką, kur daugybė įvairių denominacijų tikinčiųjų pradėjo intensyviai studijuoti Apreiškimą Jonui ir pranašo Danieliaus knygas, bandydami nustatyti, kada Jėzus Kristus turėtų sugrįžti į žemę, ir laukti Jo sugrįžimo. Vienu iš pagrindinių antrojo Jėzaus atėjimo judėjimo šaukliu tapo W. Milleris, kuris net paskelbė tikslią datą, kada tai turėtų įvykti – 1843- 44 metais. Kai tai neįvyko, Millerio pasekėjus apėmė didis nusivylimas, tačiau netrukus Millerio pranašystė buvo pakoreguota ir pamažu susiformavo SDA. Šio krikščioniško judėjimo stiprėjimui ypatingą reikšmę turėjo dvasinė lyderė - Elen White, kuri iki šiol išlieka vienu svarbiausių judėjimo autoritetų. SDA išsiskiria iš kitų krikščionių keliais bruožais: pirmiausia jie švenčia ne sekmadienį, bet šeštadienį, kaip ir judėjai. Kitas bruožas – išskirtinis dėmesys fizinei sveikatai ir sveikai gyvensenai. Adventistai nevartoja alkoholio, nesisvaigina narkotikais, nerūko, net vengia kofeino turinčių vaisvandenių. Rekomenduoja savo nariams reguliariai mankštintis, aprangoje rengti ekscentriškumo. Tai susiję su adventistų įsitikinimu, kad žmogaus kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė, kurią būtina rūpintis ir puoselėti. Adventistai pripažįsta tik suaugusiųjų krikštą bei neigia amžinąją nusidėjėlių kančią pragare ir apskritai sielos nemirtingumą. Jų manymu, miręs žmogus patiria „miego“ būseną; jo siela (kuri, anot jų, tėra tik žmogaus gyvybė, o ne nematerialioji asmenybės dalis) nefunkcionuoja, tad po mirties akimirkos kitas suvoktas žmogaus išgyvenimas būtų prisikėlimas. Po prisikėlimo Dievas, adventistų manymu, nuteis nusidėjėlius ir visiškai sunaikins juos, mat amžina žmogaus kančia nėra suderinama su Dievo meile. Adventistai taip pat aktyviai dalyvauja taikos judėjimuose ir paprastai laikosi pacifistinės pozicijos. Ar adventistai turi pakankamą atramą Lietuvos visuomenėje? Tai, kad SDA Bažnyčia turi pakankamai gilias šaknis Lietuvoje, kad jos doktrina ir apeigos neprieštarauja įstatymas ir dorovei – nekelia abejonių. Vienintelis dalykas, kuris galėtų kelti abejonių Seimo nariams – ar SDA turi pakankamą atramą visuomenėje. Pastaroji sąlyga valstybės pripažinimo siekiančioms religinėms bendrijoms gana dviprasmiška. Prieš keletą metų net būta raginimų Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatyme aiškiau apibrėžti, ką „atrama visuomenėje“ reiškia. Tačiau dėl apibrėžimo nebuvo sutarta, nebuvo priimtas ir pasiūlymas nustatyti tam tikrą religinės bendrijos narių skaičių, būtina, siekiant valstybės pripažinimo. Teisingumo ministerijos specialistų parengtoje išvadoje teigiama, kad: „Bendrija bendradarbiauja su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, stengiasi dalyvauti visuomenės gyvenime, karitatyviniuose ir socialinės pagalbos projektuose, užsiima humanitarine veikla. Bažnyčios mokymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir dorai, dėl jų veiklos nėra gauta jokių nusiskundimų.“ Tačiau ar šie teiginiai įtikins parlamentarus – sunku atspėti. Žmogaus teisių komitetui SDA Bažnyčios prašymas ir Teisingumo ministerijos išvada pasirodė pakankamas pagrindas siūlyti Seimui balsuoti už valstybės pripažinimo suteikimą. Tačiau kai kurie parlamentarai suabejojo, ar tokiu būdu nėra suteikiama pernelyg daug teisių neaiškioms religinėms bendrijoms, tradiciškai padejuota, jog Lietuvos pagonys neturi tradicinės religijos statuso. Panašu, jog SDA Bažnyčios valstybės pripažinimo klausimas daugiausia priklausys nuo atsitiktinių aplinkybių, pavyzdžiui, ar Seimo nariai ras laiko šiam "nereikšmingam" klausimui svarstyti, kiek jų dalyvaus posėdyje, kokios jie bus nuotaikos. Taigi - ar dera? Šio teksto antraštėje suformulavau klausimą: ar dera Septintosios dienos adventistams suteikti valstybės pripažinimą? Mano įsitikinimu – taip. Sekmininkai, baptistai, adventistai ir metodistai – tai keturi protestantiški judėjimai, kurie įsišaknijo į Lietuvos religinį ir kultūrinį paveldą dar tarpukariu. Jų pripažinimas valstybiniu lygmeniu tik praturtina visą visuomenę ir tikrai nekelia jai grėsmės. Kartu būtų bent kiek kompensuota istorinė skriauda, kurią tarpukariu sustiprėjusios religinės bendrijos patyrė sovietinio persekiojimo metais. Suprantu, kad persekiojo ne Lietuva, bet Sovietų Sąjunga, tačiau šiandien, klausdami apie minėtų bendrijų atramą visuomenėje, neturime pamiršti, jog penkiasdešimt metų jos sistemingai buvo naikintos. Atskirais atvejais net aršiau nei didesnės religinės bendrijos. |
