|
2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Atsižvelgiant į tai, jog daugelį šimtmečių krikščionybė turėjo įtakos Europos valstybių augimui ir vystymuisi, šiandien labai svarbu žinoti, kas yra ES, kad galėtume suprasti jos tikslus, funkcionavimą ir bendrus principus, kuriais vadovaujasi Europos Parlamentas. Tad ką rado Lietuva įstojusi į šią Sąjungą, kaip suprantama ir priimama krikščionybė, kokią padėtį užima Romos Katalikų Bažnyčia ES. Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į Romos Katalikų Bažnyčios dalyvavimą ES Konstitucijos kūrimo procese, bet taip pat panagrinėti tokias sąvokas kaip tikėjimas, religija, laisvė, kurios dažnai suprantamos siauresne prasme ES dokumentų leidėjų.
Pirmuosiuose ES dokumentuose didžiausias dėmesys buvo skiriamas ekonominiam vystymuisi. Augant ekonomikai, iškilo poreikis paliesti kultūrinius ir religinius klausimus - sukurti moralės kodeksą, kuris tiktų visiems ES nariams. Pirmas žingsnis buvo žengtas 1992 metais, kai Mastrichto sutartimi buvo akcentuota, kad „ES gerbia žmogaus teises ir jo laisves“. Po to buvo kreiptasi į Europos Žmogaus Teisių Konvenciją, kuri veikia nepriklausomai nuo ES. Ši konvencija kilo iš Europos Tarybos, gyvuojančios nuo 1949 metų ir kurios tikslas yra ginti žmogaus teises. Nors Mastrichto sutartimi buvo pasiekta, kad ES garantuoja žmogaus teises ir laisves, vis dėlto joje nebuvo nė žodžio apie religiją ir Bažnyčią. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Konvencija 9 str. kalba apie minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar pažiūras, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją bei praktikuoti tikėjimą, kuris gali būti apribojamas įstatymu, kai „tai būtina demokratinėje visuomenėje jos saugos interesams, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“. Būtent Mastrichto sutartyje buvo pažymėta, kad šio 9 str. bus laikomasi ES. 1997 metais buvo pasirašyta Amsterdamo sutartis, kurios 11 str. kalbama apie diskriminavimą dėl religijos, įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos. Apaštalų Sostas, Vokietijos vyskupų konferencija ir Evangelikų bažnyčia inicijavo deklaraciją, kuria akcentavo gyvenimą, pagrįstą krikščioniškomis moralinėmis vertybėmis. Belgija ir Prancūzija nepritarė šiems pasiūlymams. Beieškant kompromiso, įstatymas nebuvo pakeistas, bet buvo pridėta deklaracija, kuri paaiškino esamą įstatymą, kad ES gerbia religijas. Taip pat buvo pritarta Prancūzijos reikalavimui tolygiai gerbti ir filosofines organizacijas. 2000 metais buvo priimta Pagrindinių Teisių Chartija Nicoje. Tai nėra koks nors saistantis teisinis aktas, bet labiau politinio pobūdžio deklaracija. Šia Chartija remiasi ES teismai. Joje yra 3 straipsniai – 10, 21 ir 22, kalbantys apie religinį gyvenimą. 10str. deklaruoja „kiekvieno teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Taip pat pripažįstama teisė atsisakyti atlikti karo tarnybą dėl religinių įsitikinimų“. 21 str. draudžiama „bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos ir dėl asmens pilietybės“. 22 str. sakoma, kad „ES gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę“. Chartija neišskiria nei krikščionių, nei katalikų, nes Nicos preambulėje kalbama apie kultūrinį, humanistinį ir dvasinį religinį paveldą apskritai. Ši Chartija buvo pasirašyta keliomis kalbomis. Dvasinis religinis paveldas atsispindėjo tik vokiško vertimo variante. Prancūzai ir anglai kalba ne apie religinį, bet apie dvasinį paveldą. Tai buvo aiškios dvi klaidos, kurios liko netaisomos sąmoningai nuolaidžiaujant Prancūzijai dėl jos pasaulietinio požiūrio. Popiežius Jonas Paulius II neigiamai reagavo į šį reiškinį. Daugelyje sutarčių, kurias pristatė ES, pastebima lakoniško ir formalaus pobūdžio teiginių apie religiją bei jos svarbą ES piliečio gyvenime. Blogiausias aspektas - tai, kad visos deklaruojamos ES vertybės yra apgaubiamos tariamos demokratijos skraiste. Kalbant apie Europos krikščioniškąsias šaknis reikėtų atsižvelgti į Bažnyčios vadovų pastangas, kurie savo dokumentuose ir įvairiuose susitikimuose dažnai siūlo plačiau bei atsakingiau įvertinti Bažnyčios indėlį, kuris yra kaip paveldo lobis šiandieniame Europos valstybių gyvenime. 2003 metų sausio 22 dieną Europos Parlamento pirmininkas P. Cox politikų susitikime kalbėjo tema „Kokia demokratinė Europos ateitis?“. Paklaustas apie religijos vaidmenį ateities Europos Sąjungoje, pažymėjo, kad „ES Konstitucija būtų pasaulietiškos formos, reikia siekti kompromiso, tačiau pripažįstant, kad religija yra svarbi šiuolaikinės Europos paveldo dalis“. 2003 metų birželio mėnesį, paskelbus Popiežiaus Jono Pauliaus II dokumentą „Ecclesia in Europa“ (Bažnyčia Europoje), pažymėta, kad Krikščionybės svarba kuriant Europą yra nepaneigiamas istorinis faktas. Kiekvienas, bandantis paneigti šį vaidmenį, daro tai tik iš ideologinių nuostatų. Ir net jei ne visos šiandienės vertybės gali būti vadinamos tikrai krikščioniškomis, visos jos vienaip ar kitaip yra susijusios su krikščionybe. Rytdienos Europa nebebus viduramžių Europa, kai Bažnyčia techniškai vienijo ją. Jei krikščionybei pavyks vienyti Europą ateityje, taip atsitiks tik todėl, kad krikščionybė tai darys vadovaudamasi bendražmogiškomis vertybėmis. Sutartyje dėl ES Konstitucijos nebuvo atsižvelgta į Europos vyskupų prašymą pažymėti, kad Europa turi Krikščioniškas šaknis. II – 70 str. skelbiama, kad „kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas. Teisė dėl religinių įsitikinimų atsisakyti atlikti karo tarnybą pripažįstama pagal šios teisės įgyvendinimą nustatančius nacionalinius įstatymus“. II - 82 str. sakoma, jog „Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę“. Bažnyčios veikla šiuolaikiniame pasaulyje remiasi giliomis krikščioniškomis tradicijomis. Ji aktyviai reiškiasi siekdama panaikinti išnaudojimą, dalyvauja socialinėje veikloje, visada pasisako už taiką, padeda spręsti valstybėms nesutarimus taikiu būdu, skatina išlaikyti moralės dėsnius priimant įstatymus, pvz.: homoseksualių santuokų nelegalizavimas, mirties bausmės panaikinimas, abortų draudimas, prostitucijos nelegalizavimas, eutanazijos draudimas ir t. t. Taigi dar galėtume paminėti daugelį sričių, kur Bažnyčia padeda atsilaikyti prieš moralinį nuosmukį. Aišku, kad Bažnyčia pirmiausia vadovaujasi Dievo išmintimi, o paskui moko kiekvieną, priklausantį Dievo tautai. Kyla klausimas, kodėl ES vadovai nenori pripažinti ir įrašyti į ES Konstituciją, jog Europa turi krikščioniškas šaknis, nors popiežius Jonas Paulius II, kardinolai ir vyskupai įdėjo daugybę pastangų. Nagrinėjant ES priimtus dokumentus, pastebime, kad ne per didžiausias dėmesys skiriamas religijai ir jos esmei. Mastrichto sutartyje buvo iškeltas klausimas, kokią vietą užima religija ES. Nutarta laikytis Europos Žmogaus Teisių Konvencijos nuostatų. Amsterdamo sutartyje buvo pasiekta, kad religijos diskriminacija būtų draudžiama. Nicos Chartijoje buvo praplėstas požiūris į tai, kad dėl tikėjimo asmuo gali būti atleistas nuo karo tarnybos. Tai nėra ypatingas pasiekimas, bet vis dėlto suteiktos didesnės teisės tikinčiam žmogui. Šiandien ES Konstitucija dar nėra ratifikuota. Ją privalo pasirašyti visos ES priklausančios valstybės. Prieš ES Konstitucijos ratifikavimą pasisakė Prancūzija ir Olandija. Todėl dabar reikia naujų konsultacijų, kompromisų, derinimų, kad visoms 27 ES šalims Konstitucija būtų priimtina. ES rodoma tolerancija visoms religijoms. Katalikų Bažnyčios manymu, Europa yra krikščionybės lopšys, todėl neužtenka išoriškos pagarbos ir tolerancijos, reikia, kad dominuotų moralės dėsniai, kurie yra pagrindas tikrai tiesai pažinti ir kurti Europos moralią ateitį teisinėje plotmėje priimant įstatymus. Lietuva, tapusi visateise ES nare, susiduria su naujais iššūkiais, sąlygotais naujo religinio, socialinio, politinio bei kultūrinio gyvenimo, ir prisideda prie krikščioniškų vertybių išsaugojimo. Bernardinai.lt |
