|
Antrojoje XX a pusėje Amerikos religiniame gyvenime bei Bažnyčios santykyje su kultūra išryškėjo du kraštutinumai – liberalusis revizionizmas ir konservatyvusis fundamentalizmas. Esu tikras, kad jie abu kliudo Bažnyčios darbui ir tarnystei. Pirmasis kraštutinumas krikščionių tikėjimą paverčia beprasmiu, o antrasis jį iškreipia.
Liberalusis revizionizmas pasidavė dabartinei kultūrai ir prarado daugybę tikėjimo istorijoje saugotų tiesų. Galiausiai liberalusis revizionizmas pačią krikščionybės žinią paverčia beprasme, sumenkindamas Kristų iki ko tik nori – panaikindamas bet kokį autoritetą, kuris viršytų tavo paties norus ar kultūrines užgaidas. Vis dėlto dabar labiau norėčiau pakalbėti apie vis labiau įsivyraujantį konservatyvųjį fundamentalizmą. Be to, skirtingai nuo liberaliojo revizionizmo, konservatyvusis fundamentalizmas išlieka krikščioniškas, tačiau pateikia iškreiptą krikščionybės versiją, kurią dažnai sunku atpažinti. Neseniai vieno pokalbio metu Osas Guinnessas pateikė tokią įžvalgą: „Fundamentalizmas tapo krikščioniškojo tikėjimo apdangalu, iš esmės šiuolaikine reakcija į šiuolaikinį pasaulį – reakcija, kuri linksta romantiškai vaizduotis praeitį... ir radikaliai reaguoti į dabartį, o tiek asmeniniai, tiek vieši reagavimo būdai yra tokie karingi, kad tampa subkrikščioniški ar dar prastesni“. Manau, kad Osas labai taikliai fundamentalizmą pavadino „apdangalu“, kuris savo ruožtu nejučia yra apgaubęs daugelio krikščionių mąstymą. Dažnai tai pasireiškia konservatyvia politika, krikščioniškuoju nacionalizmu, o neseniai apie Dešimt įsakymų bei Kalno pamokslą kalbėdamas vienas evangelikalų autorius pavadino šiuos dalykus „amerikanizmais“. Dažnai imama manyti, kad būti krikščionimi ir būti amerikiečiu yra vienas ir tas pat. Praktiškai tai rodo beveik išskirtinį prievartos ir politikos susiejimą, kuriuo remiantis, kultūrą būtų galima pajungti bibliniams principams. Tarsi vos tik įgavę politinę kontrolę, „mes“ galėtume paskatinti kultūrinį pokytį, kuriuo būtų atgaivintos biblinės vertybės. Apžvalgininkas Calas Thomasas taikliai pažymi, jog tai tas pat, kas tikėtis, jog „Dievo karalystė nusileis prezidentiniu lėktuvu“. Iš esmės tokią nuostatą įkvepia romantiškas, bet netikslus įsivaizdavimas, kad praeityje Amerika buvo išskirtinai „krikščioniška valstybė“, kuri patyrė nuosmukį, ir pradžioje buvusi krikščioniška dabar virto sekuliaria. Be abejo, sekuliarizacija mūsų laikais yra pasiekusi kulminaciją, tačiau tai nereiškia, kad iki šiol krikščionybė čia būtų buvusi vienintelė dominuojanti realybė. Tiksliau būtų teigti, jog Bažnyčia Amerikoje, panašiai kaip Senojo Testamento izraelitai, cikliškai išgyvena dvasinės apatijos laikotarpius, pertraukiamus didžių atbudimų ir pamaldumo. Rimtai pažvelgę į istoriją, greitai tuo įsitikinsime. Pagalvokime apie tai, kad Amerikos revoliucijos išvakarėse bažnyčią čia lankė mažiau nei dešimt procentų gyventojų, tai daug mažiau nei dabar. Tačiau vadovaujantis romantizuotu praeities įsivaizdavimu, kyla troškimas tokią praeitį atkurti, nors iš tiesų dažniausiai tuo remiasi tik konservatyvus sociopolitinis judėjimas su paviršutiniška krikščioniška tapatybe. Žinoma, krikščionys turėtų dalyvauti politiniame gyvenime. Tai neatskiriama buvimo geru piliečiu demokratinėje respublikoje dalis. Tačiau krikščionybė nėra ir neturėtų būti apibrėžiama politiškai – ją apibrėžia teologija ir išpažinimas. Būtent šiuo aspektu abu kraštutinumai vienodai menkina Bažnyčios misiją. Liberalusis revizionizmas klysta, krikščionybę apibrėždamas kultūriškai, o konservatyvusis fundamentalizmas klysta, krikščionybę apibrėždamas politiškai. Pastaroji pozicija dažniausiai tėra ne kas kita, o vien konservatyvios politinės nuostatos. Aišku, pastarosios, labiau nei liberaliosios nuostatos, gali būti artimesnės biblinėms vertybėms, tačiau jokia politinė nuostata nėra nei visiškai teisinga, nei absoliučiai klaidinga. Politinės nuostatos nėra tiesos šaltinis; jos yra tiesiog politinės nuostatos, kurių teisingumas išbandomas Šventojo Rašto tiesa. Ironiška, tačiau politika niekada nepakeitė kultūros, nes politika yra kultūros atspindys, o ne atvirkščiai. O didžiausias konservatyviojo fundamentalizmo poveikis Bažnyčiai yra tas, kad ši kultūriškai nutolsta nuo visuomenės. Fundamentalizmas linkęs žvelgti į pasaulį kaip į kažką, kam būtina priešintis, užuot mėginus jį veikti. Dėl to natūraliai ignoruojama viskas, kas laikoma „pasaulietiška“, o tarp tokių dalykų atsiduria ir intelektualumas. Fundamentalistai teigia, kad vienintelė jiems reikalinga knyga yra Biblija, todėl jie nepažįsta pasaulio ir yra nepajėgūs daryti jam reikšmingą įtaką. Tokios pačios nuostatos fundamentalistai laikosi ir teologijos bei Bažnyčios istorijos studijų atžvilgiu, šitaip susiformuoja vadinamoji „antrakursių lygio teologija“, kuri visiškai nepajėgi pateikti deramą atsaką į sudėtingus gyvenimo ir kultūros iššūkius. Fundamentalizmas krikščionišką tikėjimą neišvengiamai redukuoja iki supaprastintų elgesio taisyklių, jis linkęs pabrėžti legalizmą ir asmeninį pamaldumą, o šitaip krikščionybė lieka asmeniniu įsitikinimu, o ne vieša tiesa, kuri turėtų būti įdiegta kiekvienam gyvenimo ir kultūros aspektui. Be to, pabrėžiant išorinio elgesio svarbą (t.y. nuodėmės tramdymą), labai mažai pastangų dedama, siekiant priversti žmonių širdį ir protą nusigręžti nuo neteisingų nuostatų. George‘o Barnos ir kiti visuomenės tyrimai rodo, jog ši teologinė trumparegystė lemia apgailėtiną sąmoningo krikščioniško gyvenimo trūkumą ir formuoja atitinkamą daugybės praktikuojančių krikščionių pasaulėžiūrą. Be to, ši „oponuojanti“ poza yra aiškiai priešiška, skatinanti „mes prieš juos“ mentalitetą, užuot „esame dėl jų“ nuostatą. Tokį mentalitetą įžvelgti galima netgi Bažnyčios požiūryje į evangelizavimą, kai evangelijos žinia laikoma tiesiog priemone laimėti. Šitaip Bažnyčia atsiduria priešingame poliuje nei kultūra, o „Geroji Naujiena“ sumenkinama iki „prekės“, kuri brukama pasitelkus spaudimą, tarsi siekiant sudaryti sandėrį. Daugeliu atvejų evangelija subtiliai pateikiama kaip „laimė“ ir šitaip tiesiog virsta netikra evangelija. Juk tada ji nebėra ta evangelija, kuri drąsina ilgų ir sudėtingų sunkumų ištiktą krikščionį likti ištikimą tiesai. O juk tai yra Didysis nekintamas priesakas. Fundamentalizmas yra priešiškas ne tik pasaulio, bet dažnai ir kitų krikščionių atžvilgiu. Fundamentalistams būdinga į visus jų tradicijai nepriklausančius ar teologinio suvokimo neatitinkančius žmones žvelgti geriausiu atveju įtariai, o blogiausiu – laikyti kitus netikinčiaisiais. Todėl Kristaus Kūne dėl dažnai visai neesminių dalykų regime vis didėjantį susiskaldymą. Liberalizmas Dievo karalystės kultūroje nediegia, nes pats yra pasidavęs kultūrai, jis pats jau yra tapęs „iš pasaulio“, o fundamentalizmas to nedaro, nes ne tik „nėra pasaulyje“, bet dargi yra jam priešiškas. Būtina grįžti prie istorinės krikščioniškos nuostatos „būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio“. Ši nuostata reikalauja, kad labai stengtumės visapusiškai atnaujinti savo protą ir į pasaulį žvelgtume būtent per krikščioniškos pasaulėžiūros prizmę – kliaudamiesi Tiesa. Tai taip pat reiškia, kad turime stengtis suprasti kultūrą ir veikti joje pagarbiai ir protingai, kad paklydusiuosius ir kenčiančiuosius galėtume pasiekti Jėzaus Kristaus tikrove. „The Christian Post“, vertė Kęstutis Pulokas Bernardinai.lt |
