|
Jeigu koks ateivis iš kitos planetos panagrinėtų Amerikos nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos karo istoriją ir paprasčiausiai vien suskaičiuotų atskirų mūšių pergales, jis nuspręstų, kad trylika pirmųjų kolonijų iki šiol tebevaldo Didžioji Britanija. Besikuriančios Jungtinės Valstijos pralaimėjo daug daugiau mūšių negu laimėjo, tačiau atkaklumo ir deramu laiku pasiektų pergalių dėka galiausiai išsikovojo laisvę.
Gali būti, kad panašų scenarijų regime dabar, kai evangelikalai stengiasi atgal pasiųsti kylančią homoseksualaus gyvenimo būdo priimtinumo visuomenei bangą. Džiaugiamės pasiekę svarbias pergales dvidešimtyje valstijų, kurios savo konstitucijose įtvirtino tokį santuokos apibrėžimą, kuris aiškiai nurodo, kad santuoka įteisinami būtent vyro ir moters santykiai. Tačiau užuot iš džiaugsmo ėmus į orą mėtyti skrybėles ir paskelbus mūsų pergalę šioje svarbioje kultūros karo srityje, derėtų atidžiau pažvelgti į neseniai Harris atliktą visuomenės nuomonės tyrimą. Remiantis šios heteroseksualių amerikiečių apklausos duomenimis, net penkiasdešimt šeši procentai respondentų teigia maną, jog žmonėms derėtų labiau remti „gėjų lygiateisiškumą“. Jau šešiasdešimt procentų apklaustųjų teigia, jog pritaria tam, kad „homoseksualai būtų traktuojami vienodai“ kaip ir kiti žmonės. Būtent praeito amžiaus aštuntąjį dešimtmetį homoseksualai pradėjo „ėjimo į viešumą“ procesą. Prasidėjo nuo to, kad keletas ryškių garsenybių pripažino savo potraukį tos pačios lyties asmenims, o tada pasipylė tikra lavina žmonių, kurie puolė džiūgauti dėl to, kad yra gėjai. Visoje šalyje prasidėjo „Gėjų išdidumo“ paradai, kurių dėka Amerikos visuomenės dauguma išvydo, kaip toli pasiryžęs žengti radikalusis homoseksualų judėjimo sparnas, visišką savo dekadansą primesdamas visai mūsų kultūrai. Iš pradžių nustėrusi Amerika griežtai sureagavo, kai vienuolėmis persirengę vyrai viešumoje imituodavo lytinės sueities aktą. Per kraštus virstantis homoseksualų bendruomenės radikalumas vos nesunaikino šio judėjimo pačioje jo užuomazgoje. Jie žengė taip toli ir taip sparčiai, kad mūsų kultūra ėmė juos stumti atgal. Tačiau buvo jau per vėlu. Homoseksualumo džinas ištrūko iš butelio ir Holivudas, žiniasklaida bei didžioji dalis akademinės bendruomenės buvo pasiryžusios sutriuškinti kiekvieną, kas imtų abejoti gėjiško gyvenimo būdo moralumu. Itin pamėgtas terminas „homofobija“, kurį imta klijuoti kiekvienam, tikinčiam tuo, ką apie homoseksualumą moko Biblija. Įvardyti ką nors esant homofobu reiškė beveik tą patį, kaip ir paženklinti tokį žmogų ryškiai raudona raide „A“ [svetimavimo ženklas. – vertėjo pastaba]. Staiga pasirodė, kad visas pasaulis yra homoseksualus, nes gėjų ir lesbiečių personažai ėmė šmėkščioti beveik kiekvienoje televizijos situacijų komedijoje, o galiausiai ir melodramose. Krikščionys stengėsi atremti kaltinimus fanatiškumu ir neapykantos skatinimu, primindami savo kaltintojams, kad nesmerkia paties homoseksualumo nuodėmę kenčiančio žmogaus, o tik nurodo, jog homoseksualizmas prieštarauja Dievo Žodžiui ir yra destruktyvus paties nusidėjėlio atžvilgiu. Tačiau netolerantiškumo etiketė prilipo, nes pakito pats tolerancijos apibrėžimas. Beveik visą XX a. tolerantišku laikytas žmogus, kuris rėmėsi vadinamąja „negatyviąja tolerancija“. Negatyvioji tolerancija reiškia, kad galima nepritarti kokiam nors individo elgesiui, tačiau pripažįstama to žmogaus teisė šitaip elgtis. Kitaip tariant, gali smerkti nuodėmę, tačiau palaikyti ir mylėti nusidėjėlį. Netolerantišku ar fanatišku galėjai būti laikomas tik tuomet, jei nesutikdavai skirti žmogaus daromos nuodėmės nuo paties žmogaus. Tačiau devintojo dešimtmečio viduryje žodžio „tolerancija“ reikšmė ėmė keistis. Nuo „negatyviosios tolerancijos“ sparčiai pereita prie „pozityviosios tolerancijos“. Pozityvioji tolerancija reiškia, kad norėdamas būti tolerantiškas kitam žmogui, privalai pritarti jo elgesiui. Taigi norėdamas būti laikomas tolerantišku, nebegali homoseksualui sakyti, kad jį patį myli, bet baisiesi jo pasirinktu nuodėmingu gyvenimo būdu. Dabar norėdamas būti tolerantiškas, privalai tarti: „Myliu tave ir pritariu tavo homoseksualumui, juk tai lygiai taip pat gerai, kaip ir būti heteroseksualiam“. Kitaip kaltinimų netolerantiškumu neišvengsi. Be jau minėtosios Harris apklausos, krikščionis visuomenės nuomonės tyrėjas George‘as Barna neseniai paskelbė duomenis, kurie atskleidžia, kaip homoseksualų atžvilgiu kinta evangelikalų nuostatos. Tyrimas rodo, kad daugybė jaunų krikščionių kritiškai žvelgia į pernelyg didelį bažnyčios susirūpinimą dėl gėjų ir lesbiečių, nes šitokiu būdu bažnyčia homoseksualizmą esą paverčianti „didesne nuodėme“ už visas kitas. Tačiau panašu, kad šie jauni tikintieji nepastebi vieno reikšmingo dalyko – dauguma nusidėjėlių nereikalauja, kad bažnyčia jų nuodėmę pripažintų esant norma. Bent jau man kol kas neteko girdėti apie jokį „Svetimavimo išdidumo“ paradą ar matyti į demonstraciją susirinkusių alkoholikų, kurie reikalautų pripažinti girtuoklystę. Daugelis bažnyčių šiandien priverstos tiesiogiai ir griežtai reaguoti į homoseksualizmą, nes yra verčiamos homoseksualizmui pritarti. Visos nuodėmės Dievo akyse yra pasibaisėtinos, tačiau homoseksualizmo nuodėmei šitiek dėmesio dabar skiriama todėl, kad ji siekia įteisinimo. Krikščionys negali nepaisyti viešosios nuomonės, tačiau nederėtų leistis sugundomiems šokti į tą pačią srovę. Turime tvirtai laikytis tiesos. Homoseksualumas yra pasmerktas Šventajame Rašte ir tie, kurie jį praktikuoja, nepaveldės Dievo karalystės (1Kor 6,9). Dievas mus šaukia, kad tiems, kurie neigia tiesą, atsakytume su meile ir nurodytume į atpirkimą per Kristų. Aš tai padaryčiau grupės „4Him“ dainos „Future Generations“ žodžiais: „Nesilenksiu ir nepalūšiu. Neskiesiu vandeniu savo tikėjimo. Nepasiduosiu nevilties pasauliui. Negaliu pakeisti to, kas buvo, tačiau vardan rytojaus privalau šiandien būti šviesa ateities kartoms“. „The Christian Post“, vertė Kęstutis Pulokas Bernardinai.lt |
